Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos » Suaugusiems
  • Ledo rūmas

    Autorius: Tarjei Vesaas

    ledo rumas„Keturios po blakstienomis žibančios ir spindinčios akys. Užpildančios visą veidrodžio stiklą. Klausimai, išnyrantys į paviršių ir vėl pasislepiantys. Nežinau: ugnelės ir šviesa akyse, tavo žvilgsnis į mane, mano žvilgsnis į tave, į tave vieną, į veidrodžio stiklą ir atgal, ir jokio atsakymo į klausimą, kas čia vyksta, jokio paaiškinimo.“
    Mažame Norvegijos kaimelyje į paauglystę žengiančios mergaitės Sisė ir Unė užmezga ypatingą draugystę. Jos nuo pat pradžių pajunta atradusios neįprastą, joms pačioms neperprantamą tarpusavio ryšį. Tarsi būtų viena siela skirtinguose kūnuose. Tačiau vieną šaltą žiemos rytą Unė, užuot ėjusi į mokyklą, patraukia prie milžiniško užšalusio krioklio, vietinių vadinamo Ledo rūmu. Painūs ledo labirintai paklaidina Unę, o Sisė visą ilgą žiemą lieka įkalinta savo pačios minčių speige.
    „Ledo rūmas“ – metaforiškas, skaidrus taupia kalba, tik Tarjei Vesaasui būdingu fragmentišku stiliumi parašytas romanas apie bundančius jausmus, vienatvę ir nepritapimą, žengimą į suaugusiųjų pasaulį, apie tamsias sielos kertes, kur tarpusavyje kovoja įvairios jėgos, jausmai ir troškimai.
    „Koks šis romanas grynas. Koks subtilus. Koks galingas. Koks nepanašus į jokį kitą. Jis unikalus. Jis nepamirštamas. Jis ypatingas.“ (Doris Lessing).
    „Jeigu reiktų įvardyti knygą, man keliančią klausimą, kodėl tai ne pati garsiausia knyga pasaulyje, rinkčiausi Tarjei Vesaaso „Ledo rūmą“.“ (Max Porter).
    „Šis romanas – tai asketiškas poetinis grynumas, stojiška išmintis, virpantis gamtos atliepimas.“ (Times Literary Supplement).
    „Pasakojimas prikaustantis, aprašymai kupini nuginkluojančio grožio, atsiverianti prasmė tokia pat didinga kaip tasai ežeras, po truputį virstantis ledu.“ (Times).
    Tarjei Vesaas (Tarjė Vėsosas, 1897–1970) laikomas vienu iškiliausių XX a. norvegų rašytojų, tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai. Bene geriausius savo romanus parašė perkopęs šešiasdešimtmetį. 1957 m. pasirodė romanas „Paukščiai“, 1963 m. – „Ledo rūmas“, laikomas vienu meistriškiausių T. Vesaaso kūrinių. 1964 m. už jį rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija ir tapo pirmuoju norvegų rašytoju, gavusiu šį svarbiausią skandinavų literatūros apdovanojimą. Iš viso T. Vesaas parašė per trisdešimt kūrinių. Jo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, ne viena buvo ekranizuota.

  • Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos

    Autorius: Mažvydas Jastramskis

    mums reikia vadoLietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?
    Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.
    Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens. (Paulius Ambrazevičius, bičiulis).
    Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

  • Migracijos

    Autorė: Charlotte McConaghy

    migracijos„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni.“
    Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Viską palikusi praeityje, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją. Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus, ieškodama ne tik įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.
    Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių. Tai odė prieš mūsų akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.
    „Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga.“ (Emily St. John Mandel).
    „Šis romanas pakeri, bet ne taip, kaip pakeri pasakos. Charlotte McConaghy įvaldė rupios magijos formą, kuri nutvilko mūsų sielas. „Migracijas“ rekomenduoju visa širdimi.“ (Geraldine Brooks).
    „Migracijos“ atveria langą į niūrią ateitį, kuri nė neatrodo tokia nutolusi nuo mūsiškės dabarties. Suprasdama, kaip gamta mus gydo, C. McConaghy parodo, kodėl neatidėliodami turime imtis visų priemonių jai apsaugoti.“ (Time).
    „Romane galima atpažinti sumaniai permąstyto „Mobio Diko“ atšvaitų, nuostabių mūsų planetos gamtovaizdžių ir jos nykstančių gyventojų aprašymų. Ši kelionė atmintyje išliks ilgai ir jai pasibaigus.“ (New York Times Book Review).
    Charlotte McConaghy (Šarlotė Makonahy) – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis distopinis romanas gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

  • Katarinos kodas

    Autorius: Jørn Lier Horst

    katarinosViljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.
    Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.
    „Horstas turi ypatingą talentą išradingai ir netikėtai pažvelgti į tradicinį knygos siužetą.“
    2019 m. „Petrona“ apdovanojimo komisija
    Patyręs detektyvas Viljamas Vistingas skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“ ir „Aklas spėjimas“.
    Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas yra gavęs gausybę literatūrinių apdovanojimų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“, taip pat prestižinę premiją „The Martin Beck“, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

  • Hamnetas

    Autorė: Maggie O'Farrell

    hamnetas„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“
    Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?
    Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.
    „Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeareʼo sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.
    „Mirguliuojantis stebuklas.“ (David Mitchell).
    „O’Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
    (Stephanie Merritt).
    „Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
    (Mary Beth Keane).
    Maggie O’Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

  • Mano sesuo, serijinė žudikė

    Autorė: Oyinkan Braithwaite

    mano sesuo serijine zudike„Korede, aš jį nužudžiau.“
    Visi žino, kad kraujas – tirštesnis už vandenį. Tik Koredė nebėra tikra, kiek dar ilgai pajėgs ginti seserį ir slėpti jos nusikaltimus. Ypač dabar, kai Ajula nusitaikė suvilioti ilgą laiką slapta Koredės meile buvusį gydytoją.
    „Žaižaruojantis debiutas, aštrus kaip tas peilis vyrų nugarose.“ (Publishers Weekl). „Nuodėmingai gardu!“ (New York Times).
    „Juodojo humoro prisotintas ištikimybės, smurto ir artimųjų santykių pjūvis.“ (Time)
    Oyinkan Braithwaite (g. 1988) studijavo Kingstono universitete Anglijoje, gyvena ir kuria Lagose, Nigerijoje. Romanas „Mano sesuo, serijinė žudikė“ sulaukė išskirtinio dėmesio: 2019-aisiais nominuotas „Booker Prize“ ir „Women’s Prize for Fiction“ prizams bei pelnė „Anthony Award for Best First Novel“ apdovanojimą, 2020-aisiais tapo vienu iš „British Book Awards“ nugalėtojų ir pateko į daugybę geriausių tų metų knygų sąrašų.

  • Oderis

    Autorius: Dainius Vanagas

    oderis2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams, Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.
    Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.
    „Šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
    Audrius Ožalas, knygų apžvalgininkas
    „Paimkite Orwello „1984-ųjų“ pesimistinę neviltį, pridėkite Huxleyʼio „Puikaus naujo pasaulio“ hedonistinę neviltį, primaišykite amžiną mūsų siekį gerais norais išasfaltuoti bet kurį šunkelį į pragarą, pagardinkite jau dabar vykstančiais socialinio reitingo eksperimentais ir gausite visiškai įtikinančią ateitį – kuri, tikėkimės, neįvyks.“ (Aidas Puklevičius, rašytojas, publicistas).
    Dainius Vanagas (g. 1989) baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose. Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.

  • Visas mums duotas laikas

    Autorė: Abbie Greaves

    visas mums duotas laikasMegė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių. Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?
    „Nepaprastai gražu.“ (Jojo Moyes).
    „Nuoširdu ir tikra.“ (Santa Montefiore).
    „Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“ (Josie Silver).
    „Nusipelno visų pagyrų.“ (Cosmopolitan).
    Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, „Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

  • Pienas su medum

    Autorius: Rupi Kaur

    pienas su medumtai kelionė
    išlikimas per poeziją
    tai kraujas prakaitas ašaros
    dvidešimt vienų metų
    tai mano širdis
    tavo rankose
    tai
    skausmas
    meilė
    skyrybos
    išgijimas
    Rupi Kaur (g. 1992) – Kanadoje augusi indų kilmės poetė, iliustratorė ir gyvų poezijos skaitymų autorė. Debiutinė Kaur poezijos knyga „pienas su medum“ – tai jautriai ir atvirai apie meilę, praradimus, smurtą, seksualinį priekabiavimą ir moteriškumą pasakojantys poezijos ir prozos tekstai. Vos pasirodžiusi, knyga tapo tarptautiniu hitu, o aukščiausioje „New York Times“ bestselerių sąrašo pozicijoje išsilaikė net 100 savaičių iš eilės. „pienas su medum“ išverstas į daugiau nei 35 kalbas, o 2018 m. vasarą tapo 20-uoju Emmos Watson feministinio knygų klubo skaitomu kūriniu.

  • Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai

    Autorius: Eddie Jaku

    laimingiausias žmogus„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“
    Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Dabar, sulaukęs 101-ų, jis mano esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

  • Paviršius

    Autorius: Olivier Norek

    pavirsiusVykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.
    Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.
    „Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“ (ELLE).
    „Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“ (Le Monde).
    Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

  • Stiklo viešbutis

    Autorė: Emilie St. John Mandel

    stiklo viesbutis 72maxVinsenta – enigmatiška barmenė penkių žvaigždučių „Kajetės“ viešbutyje, tik laivais pasiekiamuose kedro ir stiklo rūmuose, įsikūrusiuose šiauriausioje Vankuverio salos dalyje. Šio viešbučio savininkas – turtingas ir charizmatiškas Niujorko finansininkas Džonatanas Alkaitis. Sykį, rytui brėkštant, viešbutyje jis prisėda prie baro – taip prasideda bendras jųdviejų gyvenimas. Tą pačią naktį ant „Kajetės“ viešbučio stiklo sienos paslaptinga figūra užrašo stingdančius žodžius: „Gal tu praryk stiklo šukių.“ Vandalizmo aktą pamato tik vienas viešbučio svečias – Leonas Prevantas, nemigos kamuojamas „Neptūno-Avramidžio“ laivybos vadovas, – ir šis įvykis jį siaubingai sukrečia. Praėjus trylikai metų, Niujorke žlungant milžiniškai finansinio sukčiavimo schemai, Vinsenta mįslingai pranyksta viename „Neptūno-Avramidžio“ laivų denių.
    XX ir XXI amžių sandūroje čia pasirodant, čia vėl išnykstant laivų kontūrams, Manhatano bokštų smailėms, laukinei atkampios Britų Kolumbijos gamtai, galingais potėpiais mums prieš akis veriasi kaltės ir godulio, širdgėlos ir vienatvės, fantazijų ir iliuzijų, praeities vaiduoklių ir meno prisodrintas, meistriškas trijų iš pažiūros nesusijusių, bet vienas kitam lemtingų gyvenimų paveikslas. Paveikslas ir bene svarbiausias jo motyvas – skirtingi, kartais keisti ir netikėti keliai, kuriais ieškome gyvenimo prasmės.
    „Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn.“ (Guardian). „Neaprėpiamos vaizduotės sukurta, filosofinės gelmės nestokojanti proza.“ (Atlantic).
    Emily St. John Mandel (Emilė Sent Džon Mandel, gim. 1979 Britų Kolumbijoje, Kanadoje) – viena svarbiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų. Parašė penkis romanus, išgarsėjo 2014 m. išleistu distopiniu romanu „Vienuolikta stotis“. Naujausias autorės romanas „Stiklo viešbutis“, pasaulyje pasirodęs 2020-aisiais, sulaukė didžiulio skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio ir pateko į prestižinio literatūros apdovanojimo „Scotiabank Giller Prize“ finalą. E. St. J. Mandel gyvena Niujorke su vyru ir dukra.

  • Patirti peizažą

    Autorius: Vaidas Jauniškis

    patirti peizazaVAIDAS JAUNIŠKIS – kultūros analitikas, teatro kritikas, rašo aktualiomis kultūros politikos, scenos menų temomis į Lietuvos ir užsienio spaudą.
    Knygoje „Patirti peizažą“ sudėti tekstai apima daugiau nei dešimties metų laikotarpį, fiksuoja kaitą, kurią patiria miestas, kultūra, menas ir visuomenė. Knygoje publikuojama per 40 esė, anksčiau skelbtų įvairiuose leidiniuose ir interneto portaluose. Juos galima skaityti ir kaip fragmentus iš mūsų kasdienos kultūros istorijos (kada buvo atidaryta pirmoji čiuožykla?) ir kaip kelionę laiku (nuo 90-ųjų iki ...) bei po savus ar svetimesnius miestus (savas ir svetimas nepriklauso nuo atstumo).
    „Juokaujant knygą būtų galima tiesiog pavadinti „Klasika“, nes kaita nėra tokia greita, kaip norėtume, ir per greita, kad susimąstytume, ko netenkame. Pernelyg daug dalykų lieka amžini ir aktualūs kaip Lukiškių aikštė. Vienus herojus keičia kiti, bet mąstymo struktūros lieka tos pačios, miestiečiai savaitgaliais atranda kaimo turgus prospekte, o šalis tebeieško, kur jai prisiglausti – Rytų, Vidurio ar Šiaurės Europoje. Į tai galima žiūrėti su pykčiu, bet galima ir linksmai ar tiesiog pripažįstant, kad demokratija yra daugelio mažų diktatūrų susitikimai, kur kiekvienas išreiškia visuotinį asmeninį protestą.“ (Vaidas Jauniškis).
    Tikras šokas, tik malonus, ištinka vienoje Pietų Europos šalyje. Vairuotojas, pamatęs, kad nespės sustabdyti mašinos ir praleisti mane, pamojuoja atsiprašydamas, bet ir spėdamas pro langą šūktelti gero vakaro. Aš jam atsakau tuo pačiu – viskas gerai, supratau, nieko neturiu prieš. Iš pradžių bandai būti „tvarkingas šiaurietis“, bet greitai persiauklėji į kitą etiketą, nes taip patogiau. Aptinki nuostatą: taisyklės yra logiškos, aiškios, bet už jas kur kas svarbesnis asmeninis kontaktas ir žmogiški santykiai.
    Vidurio Europa šiandien virsta Europos viduriu – labiau reklaminiu šūkiu nei kultūros (kultūrų!) erdve.
    Šiandien esame sala. Ją pasiekti įmanoma tik lėktuvais ar ilgai dardėti autobusais. XIX a. kūrinys – bėgiais riedanti greitesnė transporto priemonė – aplenkė šią Europos dalį, o ir siauresnė vėžė perpjovė ploną bambagyslę. Neįsileidžiame kitų, saugome savo iš čekų perimtus rašmenis ir į Europą tebeskrendame, tebeiname, tebenesame joje. Nes Europos nepajusi nusileisdamas iš dangaus, – ją galima matyti pro langą bėgant kultūros peizažui, patirti drauge su visais Kitais viename vagone-restorane geriant kavą.
    Keisčiausia, kad dabar bijomasi, jog visuomenė bus supriešinta. Tokios frazės kyla arba nemąstant, arba veidmainiaujant. Tarsi dabar visuomenė būtų vienoda ir vieninga, visi gyventų gerai ar vidutiniškai gerai.
    Keista apskritai manyti, kad įvykiai, ypač nekasdieniai, mums turėtų kelti vienodas reakcijas ir formuoti vienodas nuomones. Baimė dėl įvairovės yra kažkoks alogizmas 27-aisiais nepriklausomybės metais. Gal jau atėjo laikas leisti sau būti įvairiems, spalvingiems ir pasitikintiems savimi. Leisti sau suaugti.
    Knyga – tai kartu ir savojo darbo tyrimas, reflektuojant vakar gimusias mintis ir pasivaikščiojimus. Konkretu ir paprasta kaip Patti Smith kasdieniai kiaušinis, kruasanas ir kava pusryčiams. Kartu savaime suprantamas veiksmas yra lankyti savo autoritetų, didžiųjų kultūros žmonių namus, kapus. Finalui – vakaras, praleistas Camus kambaryje su dukters įduotu tėvo rankraščiu. Ir visur netiesiogiai ieškoma atsakymo į klausimą „Kodėl mes rašome?“ Galiausiai ateina į galvą visiškai paprastas – „Nes...“

  • Oda

    Autorius: Curzio Malaparte

    odaRomane „Oda“ karas dar tęsiasi, bet jo baigtis jau aiški. Bombos tebekrinta, bet krinta jau ant kitokios Europos. Vakar niekam nereikėjo klausti, kas budelis, o kas – auka, bet štai dabar gėris ir blogis netikėtai paslėpė savo veidus, o naujas pasaulis dar tik veriasi... Šios istorijos pasakotojas tikras tik dėl vieno: jis žino, kad nieko nežino. Jo nežinojimas yra jo išmintis. —Milan Kundera
    Curzio Malaparte („atsidūręs blogojoje pusėje“ – it. mala parte, tikr. Kurt Erich Suckert, 1898–1957) – italų rašytojas, poetas, karys, karo korespondentas. Vienas ryškiausių XX a. italų ir pasaulinės literatūros autorių. Antrojo pasaulinio karo metais Malaparte apkeliavo daugelį Europos šalių ir regėjo karo siaubą iš arti, savo knygose gilinosi į masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Jo kūrybą galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį žvelgiant iš malapartiškos perspektyvos (o jo žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas). Milanas Kundera pavadino „Odą“ vienu pamatinių XX a. Europos romanų: „Savo žodžiais Malapartė giliai sužeidžia save ir kitus, romane kalba kenčiantis žmogus. Ne angažuotas rašytojas, o poetas.“
    „Oda“ įvairiopai siejasi su Albert’o Camus „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija. 1943-iųjų ruduo. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai, ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinė epidemija. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“. Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai. Autorius negaili kritikos nei savo tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų.
    Nežinau, kieno našta sunkesnė – laimėtojų ar pralaimėjusiųjų. Tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – pralaimėjusiųjų žmogiškoji vertė bus visada aukštesnė nei nugalėtojų. [...] Tais metais daug ir toli keliavau, tiek pralaimėtojų, tiek nugalėtojų šalyse, ir geriausiai jaučiausi tarp nuskriaustųjų. Ne todėl, kad man patiko mėgautis jų vargo ir pažeminimo vaizdais, bet todėl, kad įmanoma pakęsti ir priimti tik vargstantį ir pažemintą žmogų. Sėkme besimėgaujantis žmogus, patogiai įsitaisęs puikybės, valdžios ir šlovės soste, užsimetęs įžūlų nugalėtojo rūbą, yra koktus reginys. —Curzio Malaparte
    Kiti “tikrosios” XX a. literatūros šedevrai. 

  • Meilės laiškas

    Autorė: Autorė: Lucinda Riley

    meiles laiskasMan atrodo, kad vienintelis būdas tau tęsti karjerą – tai surasti stulbinamą istoriją... Nujaučiu, kad kai kurie atsakymai jau labai arti. Dėl Dievo meilės, Džo, nesitrauk neperšokusi paskutinės kliūties.
    LUCINDA RILEY (Liusinda Raili) – populiari rašytoja, kurios knygos išverstos į 37 kalbas, nuolat patenka į perkamiausiųjų sąrašus, o visame pasaulyje jų parduota 25 milijonai egzempliorių. Ji – itin lietuvių skaitytojų pamėgta autorė, kurios pasakojimams, ypač Septynių seserų romanų ciklui, abejingų nėra. Meilės laiškas – penkiolikta į lietuvių kalbą išversta L. Riley knyga.
    1995 metai, Londonas. Miršta iškiliausias savo kartos aktorius, devyniasdešimt penkerių seras Džeimsas Harisonas ir palieka ne tik gedinčią šeimą, bet ir pribloškiančią paslaptį, kuri gali išjudinti Anglijos visuomenės aukščiausiojo sluoksnio pamatus.
    Ambicingai jaunai žurnalistei Džoanai Haslam skiriama užduotis aprašyti legendinio aktoriaus atminimo mišias, į kurias susirenka garsenybės ir šio pasaulio galingieji. Bet po visu šiuo blizgesiu Džoana aptinka kažką labai tamsaus – užuominą apie Džeimso Harisono paliktą laišką, kurio turinį iš paskutiniųjų stengiamasi nuslėpti jau septyniasdešimt metų. Plėšdama paslapčių ir melo šydus vieną po kito Džoana supranta, jog esama jėgos, nenorinčios, kad ji atskleistų tiesą, ir galinčios griebtis, kad tik rastų laišką pirmiau už ją.
    Tai jausmingas, kvapą gniaužiantis, daugiasluoksnis ir įtampos kupinas romanas apie meilę ir narsą, apie išdavystę ir ištikimybę. Apie tai, kad saugoti paslaptis – mirtinai pavojingas žaidimas.

 
Savanoris bibliotekoje