Autorė: Kelly Corrigan

Stulbinamas atvirumas!
Mes kasdien vartojame žodžius Taip jau būna, Aš nežinau, Aš žinau, Ne, Taip, Aš myliu tave, bet retai susimąstome, kokia prasmė juose slypi ir kaip tai gali paveikti mūsų santykius su artimaisiais. Šios paprastos, kasdienės frazės turi didžiulę galią.
Knygos autorė atvirai dalijasi savo patirtimi ir istorijomis, kurios apnuogina jos asmeninį gyvenimą, bet parodo, kad visi mes esame ir stiprūs, ir pažeidžiami. Gyvenimas nuolat duoda pamokas, kurių nerasi vadovėliuose, svarbiausia sugebėti jas priimti ir suprasti jų siunčiamą žinią.
Ką jaučia anūkė, vis nerasdavusi laiko aplankyti savo močiutę ir vieną dieną sužinojusi, kad jos nebėra?
Ką jaučia dukra, kurios tėtis jai buvo didžiausias autoritetas, nenugalima asmenybė, tačiau jį įveikė klastinga liga?
Ką jaučia mama, supratusi, kad negali savo vaikų apginti nuo viso pasaulio?
Ką jaučia moteris, sužinojusi, kad jos geriausia draugė mirtinai serga?
Ir galų gale, kaip jautiesi, kai susiduri su baisia dilema: galimybė turėti vaikų ar sveikata?
Visa tai ir dar daugiau papasakota nuoširdžiai ir su švelniu humoru.
Knyga „Papasakok man daugiau“ yra labai asmeniška, išmintinga ir šmaikšti. Ji apie mus, moteris, apie mūsų silpnybes, vidinę galią ir išmintį, kurią kaupiame susidurdamos su vis naujais iššūkiais. Skaitydamos knygą jausitės tarsi pokalbyje su artima drauge, kuriai galima papasakoti viską.
Kelė Korigan – „New York Times“ bestselerių „The Middle Place“, „Lift“ ir „Glitter and Glue“ autorė. Ji taip pat yra projekto „The Nantucket Project“ meno vadovė ir jo pokalbių serijos apie svarbiausius dalykus gyvenime vedėja. Kartu su vyru Eduardu Lichčiu ir dukromis Džordžija ir Klara gyvena Kalifornijoje, netoli Ouklando.
„Mes atleidžiame savo tėvams už tai, kad jie neretai būna neteisūs, kad mato vienus dalykus, tačiau nepastebi kitų, kad kažko nesupranta. Savo broliams ir sesėms už tai, kad jie protingesni, sportiškesni ar laimingesni nei mes. Savo vaikams už tai, kad neišpildo mūsų lūkesčių, gąsdina mus savo amžiui tinkamu, bet vis tiek baisiai neprotingu elgesiu, o paskui užauga, palieka mus ir pamiršta paskambinti. Sau patiems, kad esame menkesni, nei ketinome tapti, kai buvome jauni ir svajojome apie kosmoso platybes ir olimpinius medalius. Mums be galo reikia – ir su kiekviena diena vis labiau – būti pripažintiems, kad mums atleistų. Ir nepaisant to, kad ir kaip ten būtų, mes mylime ir esame mylimi. Nors galbūt kitaip, nei tikimės.“