Autorius: Andrus Kivirahk

Romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ nukelia skaitytoją į apytikriai XIII a. Estiją, Kryžiaus karų ir slibinų metus. Tai pasakojimas apie senojo pasaulio susidūrimą su naujuoju ir šio susidūrimo sąlygojamus virsmus. Ypatingų gebėjimų turintis Lėmetas – paskutinis iš padermės, kuri ilgus šimtmečius gyvavo šiose giriose. Tol, kol užplūdę kraštą geležiuočiai neatnešė naujų papročių, keisto maisto ir tikybos. Juos mėgdžiodami miškiniai išsikėlė į kaimus, ėmė lenkti nugarą, vokiškai giedoti bažnyčios chore ir išsižadėjo savo kilmės.
Kadaise žmonės, gyvatės ir lokiai gyveno kaip broliai, į mūšį jota vilkams ant nugarų, o dešimčiai tūkstančių vyrų gyvate sušnypštus, nubusdavo Šiaurės Slibinas, kuriam padedant nugalabyti visi priešai. Tačiau senasis pasaulis pamažu užsiveria, grimzta vis giliau su savo paslaptimis.
Nuo pasirodymo 2007-aisiais šis romanas spėjo nuvinguriuoti per visą Europą – išverstas į prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų, rusų, suomių, vengrų, olandų, danų, čekų, latvių kalbas ir netgi setų, Estijos tautinės mažumos, dialektą; pelnė prestižinių apdovanojimų ir Estijoje, ir užsienio šalyse, o autoriui – įdomiausio šiuolaikinio estų rašytojo vardą. Estų pasakų, permainingos istorijos ir kritikos naiviajai pagonybei bei krikščionybei įkvėptas romanas stulbina fantasmagoriškais siužeto posūkiais ir it Livonijos ordino žygiai kruvinu humoru – ne veltui pelnęs skaitytojų simpatijas Estijoje ir Vakarų Europoje bei lyginamas su J. R. R. Tolkieno, Marko Twaino ir Terry Pratchetto kūryba. Tai vienas įdomiausių ir kontraversiškiausių estų šiuolaikinės literatūros kūrinių.