Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos » Suaugusiems
    Svarbiausia naujiena
  • BŪTUME DĖKINGI UŽ PARAMĄ IR ŠIEMET

    daugiau

  • Vagių gatvė

    Autorius:  Mathias Enard

    vagiu gatve„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
    Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
    Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
    Darykite su manimi, ką norite.“
    Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – carrer Robadors, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.
    Vagių gatvė – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Albertʼo Camus romano Svetimas herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.
    „Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enardʼas sujungia Céline’o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
    Patrick McGuinness.
    Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną Kompasas apdovanotas Goncourt’ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). Vagių gatvė – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de lʼOrient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.

  • Išgelbėti Misę Karmaikl

    Autorė: Beth Morrey

    isgelbetti misse karmaiklPriekabi. Užsispyrusi. Ir be galo vieniša...
    Septyniasdešimt devynerių Milisentos Karmaikl dienos slenka lėtai ir nuobodžiai. Mylimo vyro Leo nebėra šalia, dukra nebeaplanko, o sūnus su anūku Artūru išsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau vieną lemtingą dieną parke į ponios Karmaikl gyvenimą įvirsta spalvingiausia kada nors sutikta kompanija: pusamžė ryškiai pasidažiusi Silvija, ūmaus būdo žurnalistė Andžela ir mielas geltonplaukis berniukas Otis. Tai galėtų būti nauja pradžia, galimybė pamiršti vienišą kasdienybę ir atsikratyti ilgus metus slėgusios kaltės... Tik Misė nežino, ar jai pakaks jėgų dar kartą atverti naujo gyvenimo duris.
    „Gyveno kartą Uvė“ ir „Eleonorai Olifant viskas gerai“ skaitytojams.“
    Knygynų tinklas „Waterstones“
    „Kaip švelnus ir šiltas apkabinimas.“ (Sarah Haywood).
    Beth Morrey (Bef Mory) – laisvai samdoma žurnalistė, TV prodiuserė, gyvena Londone su šeima ir kalyte Polly. Debiutinio romano idėją jai įkvėpė pasivaikščiojimas parku, lėtai stumiant miegančio kūdikio vežimėlį. „Išgelbėti Misę Karmaikl“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu, o B. Morrey įtraukta į geriausių 2020-ųjų debiutantų sąrašą.

  • Policijos dievai

    Autorius: Dainius Sinkevičius

    policijos dievaiBestselerio nr. 1 Pravieniškių mafija autoriaus nauja knyga.
    Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.
    Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.
    Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.
    Policijos dievai – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.
    „Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
    Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė
    Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga Pravieniškių mafija (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. Policijos dievai – antra autoriaus knyga.



  • Abipusiu sutikimu: (Ne)uždraustų santykių istorija

    Autorė: Vanessa Springora

    abipusiu sutikimuMūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.
    XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.
    Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.
    Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.
    Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas.
    (Kate Elizabeth Russell).
    Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.
    (Elodie Pinel).
    Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme Abipusiu sutikimu – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.
    (Nicole Grudlinger). 

  • Mažas gyvenimas

    Autorė: Hanya Yanagihara

    mazas gyvenimasManau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.
    Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.
    Mažas gyvenimas – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.
    Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) – amerikiečių rašytoja. Jos debiutinis romanas The People in the Trees (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas Mažas gyvenimas: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womenʼs Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes.

  • Mažiausia pasaulio biblioteka

    Autorius: Antonio Iturbe

    maziausia pasaulio biblioteka„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“
    Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.
    „Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.
    Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.
    Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

  • Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą

    Autorius: Stuart Turton

    evelina hardkesi šianakt mirs„Negi nematai – tos kaukės, kurias dėvime, mus išduoda.“
    Blekhito dvare šiąnakt vyks puota, iškelta panelės Evelinos Hardkesl garbei. Tik, deja, svaigaus maskarado įkarštyje šventės kaltininkei lemta mirti. Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs bevardis jaunas vyras išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters.
    Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas, o žaidimo taisyklės kasdien mainosi: netikėtumas lydi netikėtumą, nė vienas nėra tas, kuo dedasi. Ir jei iki paskutinio vakaro kulminacijos kaltasis nepaaiškės, puotos dalyviams Blekhite teks likti amžinai.
    „Lyg labirintas, iš kurio vos ištrūkęs skubi grįžti atgal.“ (Guardian). 
    „Stuartą Turtoną skelbiu naujuoju mistinių detektyvų Skrybėliumi!“ (Ali Land). 
    „Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“ (Harperʼs Bazaar). 
    Stuart Turton (Stiuartas Tartenas) – rašytojas, laisvai samdomas žurnalistas; gyvena Didžiojoje Britanijoje, Liverpulio universitete baigė anglų kalbos ir filosofijos studijas. Debiutinis autoriaus romanas „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“ išverstas į daugiau nei 28 pasaulio kalbas, 2018 m. įtrauktas į daugybę rekomenduojamų knygų sąrašų ir apdovanotas COSTA pirmojo romano premija.

  • Kai sugrįšime į Kubą

    Autorė: Chanel Cleeton

    kai sugrįšime į KubaBeatričė Perez – geidžiamiausia Palm Bičo nuotaka. Jau penki vaikinai krito jai po kojomis prašydami rankos, tačiau nė vienos piršlybos nesibaigė sėkmingai. Beatričei visa tai – tiesiog kvailas žaidimas. Net kai ima merginti nesuvokiamai dailus, visų gerbiamas ir įtakingas JAV senatorius Nikolas Randolfas Prestonas III, Beatričė įsitikinusi, kad meilei jos širdyje vietos nėra, nes vienintelis gyvenimo tikslas – atkeršyti Fideliui Kastrui.
    Ji niekad nepamirš, kaip tą naktį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai pasiturinti jos šeima visko neteko ir, palikusi savo namus Kuboje, turėjo slapčia sprukti į JAV. Prabėgo metai kasdien beprasmiškai laukiant, kol viskas pasibaigs ir Perezų šeima galės sugrįžti į Kubą. Tačiau situacijai Kuboje nesikeičiant, Beatričė jaučia, kad laikas ryžtis kovai, – ji ras, kaip priartėti prie Kastro, net jei tektų susidėti su CŽA ir leistis į pavojingiausią misiją, galinčią kainuoti ne tik jos, bet ir brangiausių jai žmonių gyvybes.
    „Kibirkščiuojanti meilė, nenumaldomas keršto troškimas ir kvapą gniaužianti Kuba, – puslapiai verčiasi nepastebimai!“ (Renée Rosen).
    „Kai sugrįšime į Kubą“ privalo atsirasti kiekvieno istorinių romanų gerbėjo lentynoje!“ (Jennifer Robson). 
    Chanel Cleeton (Šanel Klyton) gimė Floridoje, JAV, išeivių iš Kubos šeimoje. Politikos ir istorijos žinias ji gilino Didžiojoje Britanijoje, Tarptautiniame Amerikos universitete Londone, ir Pietų Karolinos teisės universitete. Didžiausias C. Cleeton pomėgis – kelionės, kurių įspūdžiai nugula į gyvybingus jos tekstus. Apie naują Perezų šeimos, skaitytojams jau pažįstamos iš knygos „Kitais metais Havanoje“, gyvenimo etapą pasakojantis romanas „Kai sugrįšime į Kubą“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu.

  • Paskutinė vasara mieste

    paskutine vasara miesteAutorius: Gianfranco Calligarich

    „Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“
    Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame dolce vita atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą femme fatale Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.
    „Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

  • Arti laukinės širdies

    Autorė: Clarice Lispector


    arti laukines sirdies„Kur glūdi muzika, kai neskamba? – spėliojo ji. Ir pasidavusi atsakydavo: tegu iš mano gyslų padaro arfą, kai numirsiu.“
    Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios Claricės Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Ponia Bovari – tai aš“, – cituodama Gustave’ą Flaubert’ą, atsakė C. Lispector, paklausta apie panašumą į savo personažę. Žoanos keistumas aplinkinius ir atstumia, ir traukia. Nuo pašėlusios ir vienišos vaikystės, nelaimingos santuokos su Otavijumi iki sprendimo atsisakyti konvencionalaus gyvenimo taisyklių ir rasti pasaulyje savo kelią vienai ir nepriklausomai – be galo trapi, protinga, ekscentriška, kūrybinga ir užsisklendusi Žoana puoselėja sudėtingą ir permainingą vidinį pasaulį, apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, jo nuodėmingumą, laisvę būti savimi. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame C. Lispector, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert’as Camus ar Jean-Paulis Sartre’as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.
    „Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno OʼBrieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
    (Colm Tóibín). 
    Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920–1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. „Arti laukinės širdies“ (1943), pirmas autorės romanas, kurį ji parašė būdama vos 23-ejų, Brazilijoje tapo precedento neturinčia literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graça Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą. 2020-ieji – Claricės Lispector gimimo šimtosios metinės.

  • Petro imperatorė II

    Autorė: Kristina Sabaliauskaitė

    petro imperatoreVoltaire’as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.
    Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.
    Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?
    Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.
    Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.
    Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008–2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.
    Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.
    2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.
    „Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
    Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International“ 2018 m. premijų laureatė
    „Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
    Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova „Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
    Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka
    „Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“

  • Sakmė apie strazdą ir gyvatę

    sakme apie strazda ir gyvateAutorė: Suzanne Collins

    Suzanne Collins trilogijos „Bado žaidynės“ priešistorė.
    Ambicijos taps jo jėga.
    Konkurentai pastūmės jį veikti.
    Tačiau galia visad turi savo kainą.
    Šiandien – Aukų diena, per ją bus išrinkti dar vieni Mirties žaidynių – jau 10-ųjų – paaukotieji. Sostinėje aštuoniolikmetis Koriolanas Snou ruošiasi paskutinei galimybei pačiupti sėkmės paukštę: šįmet paaukotiesiems bus paskirti konsultantai ir Koriolanas tikisi būti vienas iš jų. Kadaise galinga Snou šeima senokai neregėjo gerų dienų, bet tai galėtų pasikeisti, jei tik jis sugebėtų pasirodyti esąs žavingesnis, sumanesnis ir miklesnis už kitus moksleivius ir pasičiupti paaukotąjį, galintį nugalėti Žaidynėse.
    Bet, regis, sėkmė nuo jo nusigręžė. Koriolanui paskiriama žeminanti užduotis globoti 12-oje apygardoje paaukotą mergaitę – menkiausią iš menkų. Bet trauktis nebėra kur: nuo šiol jų likimai nebeatsiejami ir kiekvienas Koriolano žingsnis gali lemti dosnias dovanas arba šaltą panieką, neapsakomą šlovę arba gėdingą pražūtį. Arenoje paaukotųjų laukia mirtina kova iki paskutinio širdies tvinksnio, o už jos ribų Koriolaną netikėtai ima kankinti gailestis jam paskirtai mergaitei… Dabar jaunajam Snou teks nuspręsti: kas svarbiau – ištikimai vadovautis taisyklėmis ar bet kokia kaina siekti išlikimo?
    Suzanne Collins (Siuzan Kolins) – pasaulį sudrebinusios knygų serijos Bado žaidynės autorė. „Bado žaidynės“, „Pavojinga meilė“ ir „Liepsnojantis įtūžis“ daugiau nei penkerius metus išsilaikė „New York Times“ bestselerių sąraše, buvo skaitomos su neblėstančiu susidomėjimu, o 2012-aisiais perkeltos į didžiuosius ekranus. „Sakmė apie strazdą ir gyvatę“ – ilgai laukta garsiosios trilogijos priešistorė. Šiuo metu autorės kūriniai išversti net į 53 pasaulio kalbas.

  • Panelės iš Laisvės alėjos

    Autorė: Ina Pukelytė

    „– Na, ir kaip jums Kaunas? – prie stoviniuojančios Rachelės prisidėjo Sofija. Ji išsitraukė kandiklį, įkišo cigaretę ir godžiai užsirūkė. 
    – Neblogai. Įsivaizdavau jį rusiškesnį, o čia – visai kaip Europoje. Bent jau Laisvės alėja.
    Koks skirtumas, kokia tautybė, kasta? Svarbu, kad ten, kur gyveni, jaustumeisi kaip namie, mąstė ji. Kovno, arba kaip sako lietuviai, Kaunas, ir buvo toks naminis miestas – neskubantis, skanus, globojantis.“ 
    1932-ieji, auksiniai Kauno laikai. Tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, vykstanti vaidinti į Kauno žydų teatrą, puoselėja pačias gražiausias ateities svajones.  Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia – teatras, meilė, džiazas... Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir ką turės ištverti jos – dvi panelės iš Laisvės alėjos. 
    Du netikėtai susipynę moterų likimai. Vienas miestas, patyręs ir aukso amžių, ir visų vilčių žlugimą.
    Pirmasis Inos Pukelytės romanas „Prancūziškas romanas“ išleistas 2000 m. Vėliau autorė nėrė į teatro vandenis; sukūrė ir režisavo pjesę „Shalom, Bellissima!“, vienaveiksmes komedijas „Meilė Paryžiuje“, „Brendžio trims!“, „Brendžio trims. Po dešimt metų“. Ji – monografijos „Žydų teatras tarpukario Lietuvoje“ ir daugybės straipsnių apie teatrą autorė.
    „Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją.“ I. Pukelytė
  • Šeima iš viršaus

    Autorė: Lisa Jewell

    Būkite budrūs, žiūrėkite, ką įsileidžiate į savo namus.
    Netrukus po dvidešimt penkto gimtadienio Libė Džouns grįžta iš darbo ir randa laišką, kurio laukė visą gyvenimą. Ji atplėšia voką, tikėdamasi galiausiai sužinoti, kas esanti.
    Jauna moteris sužino, kad yra vienintelė milijonų verto didžiulio namo Londone, ant Temzės kranto, madingojo Čelsio kaimynystėje, paveldėtoja. Libės gyvenime greitai viskas pasikeis, nes šios dienos laukė ir kiti, su kuriais jai teks susitikti.
    Prieš dvidešimt penkerius metus į vieną prabangų Čeinio alėjos namą buvo iškviesta policija — susirūpinę kaimynai pranešė, kad dieną naktį verkia kūdikis. Atvykę pareigūnai miegamajame rado lovelėje paliktą sveiką gražutį dešimties mėnesių kūdikį. O apačioje, virtuvėje, gulėjo trys lavonai; šalia kūnų — savižudžių raštelis. Kiti keturi vaikai, kurie, kaip skelbta, gyveno šiame Čeinio alėjos name, buvo dingę.
    „Šeima iš viršaus“ — tai pasakojimas apie tamsiausių paslapčių kupiname name gyvenančias tris šeimas ir susipynusius jų gyvenimus.
     
    Atsiliepimai
     
    „Sodrus, tamsus, įmantriai supintas trileris gali būti skaitomas ir kaip šeimos saga, ir kaip kriminalinis psichologinis romanas; įspūdis nepakartojamas.“
    * Ruth Ware, rašytoja
     
    „Knyga hipnotizuoja... Dar vienas L. Jewell deimančiukas; ši autorė geba meistriškai pasakoti, priblokšdama netikėtumais ir kurdama sodrius charakterius.“
    * Booklist
     
    „Neįmanoma atsiplėšti... Įsimintini, puikiai atskleisti veikėjai, sklandžiai išdėstyti jų požiūriai, gyvybe pulsuojantis pasakojimas... Visa pavergianti istorija kupina netikėtumų.“
    * Publishers Weekly
     
    „Greitai besirutuliojantis vaizdingas pasakojimas skaitytoją intriguoja iki paskutinių puslapių.“
    * USA Today
     
    „Lisos Jewell pasakojimas užburia... neįmanoma atsiplėšti nuo knygos. Kai atsiskleidžia paskutinė paslaptis, mes jau kone dūstame nuo piktavališkų veiksmų gijų, iš kurių išaustas audinys nustebina netikėta pabaiga.“
    * Minneapolis Star Tribune
  • Pakankamai gera motina

    Autorė: Bev Thomas

    Pavojingiausia – meluoti sau pačiam.
    Rut Hartland – patyrusi psichoterapeutė, Traumų centro direktorė, puikiai įvaldžiusi meną klausytis ir padėti kitiems atsiverti. Tačiau pavyzdingas profesinis gyvenimas – jos kruopščiai sukonstruota kaukė, dangstanti skaudžias šeimos dramas: nuolat savo tiesas mėginanti primesti motina, iširusi santuoka, nutolusi, atšiauri dukra ir jau pusantrų metų tarsi į niekur pranykęs sūnus. Rut negali sau atleisti, kad taip ir nesugebėjo apsaugoti jautraus, nerimo kankinamo Tomo. O dabar jo nebėra. Ir ji net nežino, ar jis gyvas, ar dar kada pas ją sugrįš.
    Vieną dieną Rut paskiriamas naujas pacientas. Iš pirmo žvilgsnio Denas Grifinas – niekuo neišsiskiriantis jaunuolis: kaip ir daugumą čia besilankančiųjų, jį kankina potrauminio streso sindromas, neapleidžiantis neteisybės jausmas ir staiga kylantys pykčio priepuoliai. Tik Rut negali nusikratyti minties, kaip stipriai Denas jai primena Tomą. Apakinta vaikinų panašumo ir troškimo ištaisyti praeities klaidas, ji po truputį ima prarasti budrumą... 
    „Įtempta šeimos drama, skrodžiama skvarbaus trileriško žvilgsnio.“
    Paula Hawkins, „Mergina traukiny“ autorė.
     
    „Thomas tiesiog mėgaujasi klaidindama skaitytojus!”
    Washington Post.
     
    „Puikus pasirinkimas „Tyliosios pacientės“ gerbėjams.“
    Booklist.
     
    Bev Thomas (Bef Tomas) ilgus metus dirbo klinikine psichologe Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnyboje, šiuo metu gyvena Londone, teikia konsultacijas psichikos sveikatos priežiūros ir kitoms organizacijoms. „Pakankamai gera motina“ – profesine patirtimi paremtas debiutinis autorės romanas.
 
Savanoris bibliotekoje