Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos » Suaugusiems
    Svarbiausia naujiena
  • BŪTUME DĖKINGI UŽ PARAMĄ IR ŠIEMET

    daugiau

  • Viskas, ką žinau apie meilę

    Autorė: Dolly Alderton

    Taiklių komentarų pilna, beprotiškai smagi, kai kada širdį verianti knyga apie žmogų, kuris bręsta, suauga ir gyvenimo kelyje susiduria su įvairiomis meilės rūšimis.
    Jei kalbėtume apie brendimo laikotarpiu patirtus sunkumus ir pergales, Dolly Alderton teko išgyventi visko. Savo atsiminimuose ji atvirai pasakoja, kaip įsimyli, kaip grumiasi su polinkiu prisikurti rūpesčių, susiranda darbą, organizuoja vakarėlius ir juose lėbauja, kaip ją palieka vaikinai, o mergina įsisąmonina, kad tik bičiulės ją palaikys po kiekvieno mieste praleisto chaotiško vakaro. Tai knyga apie prastus pasimatymus, geras drauges ir, svarbiausia, apie pamažu stiprėjantį supratimą, kad, norint būti laimingai, reikia gerai pažinti save, o tai labai sunku.
    Išraiškingame, šmaikštumo ir įžvalgų, jausmingumo ir humoro sklidiname Dolly Alderton debiutiniame romane persipina asmeninės istorijos, satyriniai pastebėjimai, sąrašai, receptai ir kitokios literatūrinės miniatiūros, pažįstamos įvairiausio amžiaus moterims — visa tai taip pralinksmins, kad leipsite juokais. Knyga „Viskas, ką žinau apie meilę“ pasakoja apie suaugusiojo gyvenimo pradžiai įprastus vargus, nepakenčiamą jo neužtikrintumą, bet kartu ir kitokio, brandesnio, gyvenimo viltį.
    Dolly Alderton — apdovanojimų pelniusi žurnalistė, kurios straipsnius spausdino įvairūs leidiniai, įskaitant The Sunday Times, The Daily Telegraph, GQ, Marie Claire, Red ir Grazia. Nuo 2015 iki 2017 metų ji rašė The Sunday Times Style pažinčių skiltį. Dabar televizijoje kuria scenarijus ir režisuoja laidas, be to, su kolege veda savaitinę „The High Low“ tinklalaidę apie popkultūrą.

  • Pro rūdijančią naktį

    Autorė: Renata Šerelytė

    Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta?
    Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.
    Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju...
    Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.
    Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.
    Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.
    Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.
    Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.
    Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.

  • Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai

    Autoriai: Daniel Ziblatt, Steven Levitsky

    „Turime įsisąmoninti: demokratija negalima be normų, institucinio santūrumo ir pilietinės kiekvieno asmens atsakomybės. Jei bent trumpam pažvelgsime į šalį, viskas gali akimirksniu sugriūti.“  (Barack Obama, 44-asis JAV prezidentas).
    „Ši knyga – tai gidas visiems piliečiams, leidžiantis suvokti, kad net Vakarų pasaulyje demokratija nėra duotybė: kiekviena karta turi stengtis ją išlaikyti ir nuolat puoselėti.“ (Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas).
    Ar šiandien demokratijai gresia pavojus?
    Įprasta manyti, kad demokratinė valdžia nuverčiama pasitelkus karinę jėgą, ginklus ir prievartą. Tačiau pastaruoju metu įsigali ne toks staigus ir dramatiškas būdas – vos pastebimai vykstantis procesas, prasidedantis jau prie balsavimo urnų. Ne vienoje šalyje teisėtai išrinkti vadovai kasdien žingsnis po žingsnio silpnina demokratiją, iki ši nustoja būti pamatiniu valstybės gyvenimo principu.
    Siekdami užkirsti tam kelią, autoriai siūlo dar kartą pažvelgti į šiuolaikinių demokratijų būklę ir neseną istoriją. Analizuojant praeities įvykius, kurie atvėrė vartus autoritariniam valdymui ar, priešingai, užkirto jam kelią, bei stebint demokratijas, patiriančias sunkumų, įmanoma suvaldyti demokratijos žlugimo grėsmę. Pasimokyti iš istorijos ypač svarbu dabar, kai didžiausioms ir stipriausioms pasaulio demokratijoms kyla vis daugiau iššūkių.

  • Peilis

    Autorius: Jo Nesbo

    Haris Hūlė dar niekada nebuvo taip arti prarajos. Rakelė – vienintelė moteris, kurią jis kada nors mylėjo, – galutinai nutraukė su juo santykius. Oslo policijoje jis peržiūri užšaldytas bylas ir rūšiuoja dokumentus, užuot daręs tai, ką geba geriausiai, – tyręs žmogžudystes, kurios gali būti susijusios su Sveinu Finu, seksualiniu nusikaltėliu, serijiniu žudiku ir Hūlės priešu. Kadaise Haris pasodino jį už grotų, o dabar, po daugiau kaip dešimtmečio kalėjime, Finas laisvėje, pasiryžęs atkeršyti.
    Ir viskas tik į bloga. Kai vieną rytą Haris atsibunda sunkiai pagiringas, visiškai neprisimindamas nakties, kruvinomis rankomis, tai – tik veriančio nelyg išgaląsti peilio ašmenys košmaro pradžia.
    „Dostojevskiški moraliniai pasirinkimai, kvapą užimantys netikėtumai, sunkiai pakeliama įtampa. "Peilis" – bene geriausias Hario Hūlės knygų ciklo romanas.“

  • Komandoro nužudymas I

    Autorius: Haruki Murakami

    Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.
    Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.
    Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.

  • Apie peles ir žmones

    Autorius: John Steinbeck

    Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones“ pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai – smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis – nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę – nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių.
    Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus.
    Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.
    „Apie peles ir žmones“ tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai – 1939 metais.

  • Barbarų žemynas. Antrojo pasaulinio karo padariniai Europoje

    Autorius: Keith Lowe

    Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945-aisiais, tačiau neramumai Europoje tęsėsi dar gerą dešimtmetį. Britų istorikas Keithas Lowe šioje knygoje pasakoja apie pokario įvykius Senajame žemyne.
    Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo suniokota: sugriauti miestai, žlugusi ekonomika, gyventojai – ties bado riba. Žemynas vėl pajuto siaubingą žiaurumo proveržį. Sąjungininkų kareiviai negailestingai elgėsi su nugalėtų šalių civiliais gyventojais. Karą pralaimėję vokiečiai buvo kankinami ir žudomi, moterys prievartaujamos. Pasipriešinimo judėjimų kovotojai be skrupulų atsikratydavo kolaborantais. Etniniai valymai, pilietiniai karai ir žmogžudystės pokario Europoje buvo įprasti, o partizaninis pasipriešinimas sovietų okupuotose valstybėse truko dar gana ilgai.
    „Barbarų žemynas“ – sukrečiantis pokario savivalės ir teroro laikotarpio paveikslas.

  • Čingischanas. Modernaus pasaulio kūrimas

    Autorius: Jack Weatherford

    Ką mes žinome apie Čingischaną? Beveik nieko, išskyrus tai, kad šis mongolų genčių karvedys kadaise nukariavo didžiulę Azijos dalį ir kėlė grėsmę Europai.
    Krikščioniškuose viduramžių šaltiniuose Čingischanas dažniausiai vaizduotas kaip kruvinas barbaras, o jo imperija – laukinių žmonių ir pasibaisėtinų papročių valdoma valstybė. Šis mitas ilgam įsitvirtino Europos istoriografijoje, bet šiuolaikiniai mokslininkai vengia tokių vienareikšmiškų vertinimų. Vienas iš jų – Jungtinių Valstijų etnografas, antropologijos profesorius Jackas Weatherfordas.
    Savo knygoje mokslininkas paneigia sunkiai išjudinamus stereotipus apie „niūrią, atsilikusią Rytų tironiją“. Remdamasis istoriniais šaltiniais jis įrodo, kad Čingischanas nebuvo pamišęs skerdikas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet išmintingas, gana nuosaikus valdovas. Šios istorinės asmenybės sukurtoje ir išplėstoje valstybėje stiprėjo kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, buvo uždrausti kankinimai, garantuota tikėjimo laisvė.
    J. Weatherfordo knyga „Čingischanas“ Vakarų pasaulyje tapo bestseleriu, sulaukė daugybės palankių vertinimų.

  • Kapitono Lipferto dienoraštis

    Autorius: Helmut Lipfert

    Ši knyga – tai 203 oro pergales iškovojusio Liuftvafės aso kapitono Helmuto Lipferto prisiminimai, pirmą kartą pasirodę Vokietijoje 1973 m.
    Rezultatyvus pilotas, kuris karišką karjerą pradėjo net ne aviacijoje, o tankų pajėgose, pasakoja apie tarnybą Rytų fronte, 52-osios naikintuvų eskadros („Jagdgeschwader 52“) sudėtyje. H. Lipfertas sėkmingai kovojo prieš įvairius sovietų lėktuvus, įskaitant Vakarų gamybos naikintuvus, pelnė daug garbingų apdovanojimų ir didžiulę pagarbą.
    Tačiau šioje knygoje rasite ne tik padangių kautynių aprašymų, bet ir pasakojimų apie pilotų laisvalaikį, fronto bičiulių tarpusavio santykius, svarstymų apie lėktuvų kovines charakteristikas, kovos taktiką.
    Liuftvafės kapitono H. Lipferto prisiminimai laikomi viena geriausių knygų apie Antrojo pasaulinio karo oro batalijas.

  • Aš buvau Hitlerio pilotas

    Autorius: Hans Baur

    Trečiojo reicho fiureris Adolfas Hitleris – vienas pirmųjų XX a. politikų, kovoje dėl valdžios sėkmingai panaudojęs aviaciją. Norėdamas kuo plačiau paskleisti savo idėjas ir kuo dažniau gyvai susitikti su savo rinkėjais, A. Hitleris sudarė gana intensyvų skrydžių į įvairius Vokietijos miestus grafiką. Dažniausiai fiurerį skraidino ištikimasis pilotas Hansas Bauras.
    Bavarijoje gimęs H. Bauras su aviacija susipažino Pirmajame pasauliniame kare. Jis sėkmingai dalyvavo padangių kautynėse, gavo garbingų apdovanojimų. Pasibaigus karui, tapo vienu pirmųjų ir labiausiai patyrusių kompanijos „Lufthansa“ lakūnų.
    Būtent H. Bauro patirtis ir nacionalistinės pažiūros patraukė A. Hitleriui artimos aplinkos dėmesį. Pirmojo pasaulinio karo veteranui buvo pasiūlyta tapti asmeniniu kylančios Vokietijos politinės žvaigždės pilotu ir eiti šias pareigas iki pat Trečiojo reicho žlugimo.
    Kokie santykiai siejo šiuos du žmones? Apie ką jie kalbėdavosi? Koks buvo A. Hitleris – viena pačių žiauriausių asmenybių žmonijos istorijoje – H. Bauro akimis? Apie tai sužinosite perskaitę šią knygą.

  • Harmonijos kvadratas. Subalansuoto gyvenimo vadovas

    Autoriai: Carrie Kennedy, Joseph Maroon

    Dr. Josephas Maroonas yra Pitsburgo universiteto Medicinos centro klinikos profesorius, Neurologinės chirurgijos skyriaus vicepirmininkas. Carrie Zuberbuhler Kennedy – laisvai samdoma rašytoja ir menininkė.
    Sulaukęs keturiasdešimties, dr. Josephas Maroonas jau buvo pasaulinio lygio neurochirurgas ir manėsi pasiekęs sėkmę. Tačiau netrukus patyrė vieną netektį po kitos, profesinis ir asmeninis gyvenimas prarado bet kokį džiaugsmą ir jis nėrė tiesiai į depresijos liūną. Iš neurochirurgo jis tapo... sunkvežimių aikštelės prižiūrėtoju. Žmogumi, kuris visose srityse laikė save nevykėliu ir neturėjo nė trupinėlio noro ką nors keisti. Žmogumi, kurio pagrindinė problema buvo visiškas, absoliutus PERDEGIMAS. Simptomai, kuriuos patyrė autorius, – depresija, nemiga, mintys apie savižudybę, cinizmas – būdingi ne vienam iš mūsų. Bet ne visi suvokiame, kad pagrindinė jų priežastis yra būtent perdegimas. O neatpažįstant daug sunkiau perdegimą nuslopinti ir jo išvengti. Kas padėjo dr. Maroonui atsitiesti? Gyvenimo būdo sistema, kurią jis vadina „Harmonijos kvadratu“.
    Pasitelkdamas aiškią, suprantamą medicininę informaciją ir asmeninius pavyzdžius, autorius pateikia sistemą, padedančią įveikti perdegimą ir vėl pradėti gyventi harmoningą ir sėkmingą gyvenimą. Nes pats geriausias būdas išvengti perdegimo yra atrasti pusiausvyrą. Keturios „Harmonijos kvadrato“ kraštinės – tai kūnas, darbas, santykiai ir dvasia. Ši knyga padės jums jas ugdyti ir puoselėti, kad gyvenimas vėl pradėtų džiuginti.

  • Bitlas, Ana Orka ir aš

    Autorė: Asta Jolanta Miškinytė

    „Turiu daug svarbiausių vaidmenų: mama savo trims dukterims, dukra savo mamai, geriausia močiutė Baltramiejui, draugė savo draugėms, kelionių ekspertė. Norėčiau čia įrašyti dar vieną – rašytojos – vaidmenį ir bijau, kad jis netaptų svarbiausiu, kad neišstumtų visų kitų! Bet ne, visiems pakaks laiko ir vietos širdyje.“
    (Autorė).
    Todėl ir daužiau tą seną kledarą, nes žinojau, kad naują nupirks. Tereikia kiek ilgiau pavaidinti nelaimingą, o nelaimingi vaikai tėvams sukelia kaltės jausmą, ypač, jei tie tėvai išsiskyrę.
    Šis tikras, talentingai parašytas romanas – apie paauglystę, kuri visiems romano veikėjams yra didžiausias gyvenimo išbandymas: ir šešiolikmečiams, ir jų tėvams. Šeimos čia „probleminės“, kiekviena savaip, ir karai jose vyksta be jokių taisyklių.
    Savo istoriją pasakoja didysis manipuliuotojas, melagis ir prisitaikėlis, kurio vardo tikrai neatsiminsite, bet jo nelaimingo gyvenimo ir prarastos meilės istorija jus sukrės.
    Tai taip skausminga, atpažįstama ir... juokinga.
    Įsivėlęs į tikrą nusikaltimą ir vėl pasislėpęs už vaidmens, kurį vaidina prieš visus, nes yra tragiškai vienišas ir nelaimingas, herojus padaro klaidą, kurią teks taisyti visą likusį gyvenimą ir skausmingai pasiekti tai, ką galėjo gauti, jeigu ryšiai tada, paauglystėje, būtų tikri ir paremti meile, o ne jos vaizdavimu.
    Ši knyga tėvams apie JUOS, paauglius, kurie sugriauna tėvų gyvenimus, ir JIEMS, paaugliams, kurių vaikiškos vasaros taip greitai ir tragiškai pasibaigia.
    Ir visiems – apie būtinybę ir laimę sutikti savo Bitlą...

  • Visa tiesa apie vėžį

    Autorius: David Khayat

    DAVID KHAYAT – prancūzų onkologas, Salpetrijero klinikos onkologijos skyriaus vadovas, Pierre’o ir Marie Curie universiteto profesorius, buvęs Prancūzijos Nacionalinio vėžio instituto direktorius ir dabartinis jo garbės pirmininkas. Didžiulė jo sukaupta onkologinių ligų gydymo praktika ir patirtis atsispindi ne tik beveik 500 mokslinių straipsnių, bet ir knygose. “Visa tiesa apie vėžį” – naujausia jo knyga, kurioje jis pasakoja apie vieną didžiausių mūsų visų baimių. Vėžį. Ar jis neišvengiamas? Ką turėtume padaryti, kad ši liga mus aplenktų? Prof. D. Khayat teigia, jog norėdami atsikratyti vėžio baimės turime suprasti, kas jį sukelia. Todėl autorius patraukliai, išmintingai ir… visai nebaisiai pasakoja apie žmogaus kūną, vėžines ląsteles, jų susidarymą ir veikimą žmogaus organizme. Tačiau kaip neleisti šiam žmonijos žudikui plisti? Svarbiausias atradimas – tai, kad egzistuoja ryšys tarp emocijų, streso ir vėžio. Tai rodo ilgametė autoriaus patirtis, tai patvirtina moksliniai tyrimai. Žinios yra pats galingiausias ginklas, kurį mums ir įteikia prof. D. Khayat. Mes, o ne kas kitas, esame patys sau geriausias vaistas. Mes turime veiksmingų priemonių, kaip užkirsti kelią ląstelių supiktybėjimui. Kaip? Apie tai ir kalbama šioje knygoje.

  • Naktis, kai užgeso šviesos

    Autorė: Karen White

    Karen White (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Stiklo skambesys“ ir „Pakrantės medžiai“. „Naktis, kai užgeso šviesos“ – romanas apie nedidelį pietuose esantį miestelį, į kurį po skyrybų drauge su dviem vaikais atsikrausto Merilė Dunlap. Tai jau ne pirmas kartas Merilės gyvenime, kai tenka viską pradėti iš naujo. Bet apie tai niekas nežino. Merilė labai stengiasi įsilieti į draugiškai atrodančią miestelio bendruomenę, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina vietos turtuolė Hetera. Ji – tobula mama, vietos mokyklos komiteto pirmininkė, tobula žmona. Atrodo, kad ji trokšta padėti Merilei, siekdama tapti tobula geriausia naujokės drauge. Merilė ima priprasti prie savo naujųjų namų, kuriuos nuomojasi iš miestelio senbuvės Meilutės Preskot. Meilutė – iš pirmo žvilgsnio rūsti ir nedraugiška senutė; tačiau panašu, kad Merilė kažkuo primena jai ją pačią jaunystėje. Akivaizdu, jog senosios damos praeityje būta ne vienos paslapties...
    Mažo miestelio paslaptys ir praeities nuodėmės tik ir laukia, kada galės iškilti į dienos šviesą. Nekalta, idiliška miestelio kasdienybė ir tobulos moterys – tik paviršius. Už jo slypi ne mažiau tamsos nei miške, supančiame Merilės ir Meilutės namus. Ir galiausiai vienas įvykis atveria senos, tačiau neužmirštos neapykantos padarytas žaizdas... Tačiau stiprios moterys įveikia viską – net praeitį, kuri smogia netikėtai.

  • Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus

    Autorius: Algirdas Kaušpėdas

    Debiutuojančio grafomano Algirdo Kaušpėdo knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ susideda iš 80 trumpų novelių, iliustruotų tragiškais architekto Arūno Kavaliausko piešiniais.
    Knyga nežinia kodėl (įtariame, kad autoriai norėjo atrodyti mįslingai) suskirstyta į keturias „P“ dalis: „Pasakojimai“, „Patyrimai“, „Patarimai“ ir „Paraštės“.
    Knyga neturi jokio siužeto ir jokios prasmės. Knygos herojai bičas ir kaimynas tyli arba kalbasi nuolatos gerdami alų. Taip jie, autorių teigimu, liudija meilę tautiniam aludarių paveldui ir išreiškia tylią buitinę rezistenciją esamam antialkoholiniam režimui.
    Prie alaus aptariamos pačios įvairiausios nūdienos temos: nuo gyvenimiškų iki pseudofilosofinių, nuo anekdoto iki grotesko. Tai eklektiška, nenuoširdi, ironiška knyga. Todėl šią knygą patartina skaityti labai atsargiai, nedidelėmis dozėmis, nuolatos abejojant teikiamomis įžvalgomis. Primygtinai rekomenduojame, kritiškai įvertinus turinį, neišsiduoti, kad knyga jus papiktino (šią reakciją ir provokuoja autoriai), o su plačia šypsena pasiūlyti knygą perskaityti nieko blogo neįtariančiam artimui.
    Knyga turėtų sudominti nieko neieškančius ir nemąstančius žmones, taip pat vietinius zombius, politikos ligonius, nevisaverčius, emigruoti pasiruošusius LR piliečius, žodžiu, daugelį Lietuvos skaitytojų.
    Knyga aktuali ne dėl teikiamų atsakymų, bet dėl iškeltų klausimų!
    Visos šioje knygoje aprašytos istorijos nužiūrėtos realiame gyvenime, tačiau neturi nieko bendro su autorių biografija.

 
Savanoris bibliotekoje