Naujos knygos - Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

Svarbiausia naujiena

BŪTUME DĖKINGI UŽ PARAMĄ IR ŠIEMET

daugiau
2021-08-31

Pienas su medum

Autorius: Rupi Kaur

tai kelionė
išlikimas per poeziją
tai kraujas prakaitas ašaros
dvidešimt vienų metų
tai mano širdis
tavo rankose
tai
skausmas
meilė
skyrybos
išgijimas
Rupi Kaur (g. 1992) – Kanadoje augusi indų kilmės poetė, iliustratorė ir gyvų poezijos skaitymų autorė. Debiutinė Kaur poezijos knyga „pienas su medum“ – tai jautriai ir atvirai apie meilę, praradimus, smurtą, seksualinį priekabiavimą ir moteriškumą pasakojantys poezijos ir prozos tekstai. Vos pasirodžiusi, knyga tapo tarptautiniu hitu, o aukščiausioje „New York Times“ bestselerių sąrašo pozicijoje išsilaikė net 100 savaičių iš eilės. „pienas su medum“ išverstas į daugiau nei 35 kalbas, o 2018 m. vasarą tapo 20-uoju Emmos Watson feministinio knygų klubo skaitomu kūriniu.
2021-08-31

Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai

Autorius: Eddie Jaku

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“
Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Dabar, sulaukęs 101-ų, jis mano esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.
2021-08-31

Paviršius

Autorius: Olivier Norek

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.
Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.
„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“ (ELLE).
„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“ (Le Monde).
Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.
2021-08-31

Stiklo viešbutis

Autorė: Emilie St. John Mandel

Vinsenta – enigmatiška barmenė penkių žvaigždučių „Kajetės“ viešbutyje, tik laivais pasiekiamuose kedro ir stiklo rūmuose, įsikūrusiuose šiauriausioje Vankuverio salos dalyje. Šio viešbučio savininkas – turtingas ir charizmatiškas Niujorko finansininkas Džonatanas Alkaitis. Sykį, rytui brėkštant, viešbutyje jis prisėda prie baro – taip prasideda bendras jųdviejų gyvenimas. Tą pačią naktį ant „Kajetės“ viešbučio stiklo sienos paslaptinga figūra užrašo stingdančius žodžius: „Gal tu praryk stiklo šukių.“ Vandalizmo aktą pamato tik vienas viešbučio svečias – Leonas Prevantas, nemigos kamuojamas „Neptūno-Avramidžio“ laivybos vadovas, – ir šis įvykis jį siaubingai sukrečia. Praėjus trylikai metų, Niujorke žlungant milžiniškai finansinio sukčiavimo schemai, Vinsenta mįslingai pranyksta viename „Neptūno-Avramidžio“ laivų denių.
XX ir XXI amžių sandūroje čia pasirodant, čia vėl išnykstant laivų kontūrams, Manhatano bokštų smailėms, laukinei atkampios Britų Kolumbijos gamtai, galingais potėpiais mums prieš akis veriasi kaltės ir godulio, širdgėlos ir vienatvės, fantazijų ir iliuzijų, praeities vaiduoklių ir meno prisodrintas, meistriškas trijų iš pažiūros nesusijusių, bet vienas kitam lemtingų gyvenimų paveikslas. Paveikslas ir bene svarbiausias jo motyvas – skirtingi, kartais keisti ir netikėti keliai, kuriais ieškome gyvenimo prasmės.
„Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn.“ (Guardian). „Neaprėpiamos vaizduotės sukurta, filosofinės gelmės nestokojanti proza.“ (Atlantic).
Emily St. John Mandel (Emilė Sent Džon Mandel, gim. 1979 Britų Kolumbijoje, Kanadoje) – viena svarbiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų. Parašė penkis romanus, išgarsėjo 2014 m. išleistu distopiniu romanu „Vienuolikta stotis“. Naujausias autorės romanas „Stiklo viešbutis“, pasaulyje pasirodęs 2020-aisiais, sulaukė didžiulio skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio ir pateko į prestižinio literatūros apdovanojimo „Scotiabank Giller Prize“ finalą. E. St. J. Mandel gyvena Niujorke su vyru ir dukra.
2021-08-31

Patirti peizažą

Autorius: Vaidas Jauniškis

VAIDAS JAUNIŠKIS – kultūros analitikas, teatro kritikas, rašo aktualiomis kultūros politikos, scenos menų temomis į Lietuvos ir užsienio spaudą.
Knygoje „Patirti peizažą“ sudėti tekstai apima daugiau nei dešimties metų laikotarpį, fiksuoja kaitą, kurią patiria miestas, kultūra, menas ir visuomenė. Knygoje publikuojama per 40 esė, anksčiau skelbtų įvairiuose leidiniuose ir interneto portaluose. Juos galima skaityti ir kaip fragmentus iš mūsų kasdienos kultūros istorijos (kada buvo atidaryta pirmoji čiuožykla?) ir kaip kelionę laiku (nuo 90-ųjų iki ...) bei po savus ar svetimesnius miestus (savas ir svetimas nepriklauso nuo atstumo).
„Juokaujant knygą būtų galima tiesiog pavadinti „Klasika“, nes kaita nėra tokia greita, kaip norėtume, ir per greita, kad susimąstytume, ko netenkame. Pernelyg daug dalykų lieka amžini ir aktualūs kaip Lukiškių aikštė. Vienus herojus keičia kiti, bet mąstymo struktūros lieka tos pačios, miestiečiai savaitgaliais atranda kaimo turgus prospekte, o šalis tebeieško, kur jai prisiglausti – Rytų, Vidurio ar Šiaurės Europoje. Į tai galima žiūrėti su pykčiu, bet galima ir linksmai ar tiesiog pripažįstant, kad demokratija yra daugelio mažų diktatūrų susitikimai, kur kiekvienas išreiškia visuotinį asmeninį protestą.“ (Vaidas Jauniškis).
Tikras šokas, tik malonus, ištinka vienoje Pietų Europos šalyje. Vairuotojas, pamatęs, kad nespės sustabdyti mašinos ir praleisti mane, pamojuoja atsiprašydamas, bet ir spėdamas pro langą šūktelti gero vakaro. Aš jam atsakau tuo pačiu – viskas gerai, supratau, nieko neturiu prieš. Iš pradžių bandai būti „tvarkingas šiaurietis“, bet greitai persiauklėji į kitą etiketą, nes taip patogiau. Aptinki nuostatą: taisyklės yra logiškos, aiškios, bet už jas kur kas svarbesnis asmeninis kontaktas ir žmogiški santykiai.
Vidurio Europa šiandien virsta Europos viduriu – labiau reklaminiu šūkiu nei kultūros (kultūrų!) erdve.
Šiandien esame sala. Ją pasiekti įmanoma tik lėktuvais ar ilgai dardėti autobusais. XIX a. kūrinys – bėgiais riedanti greitesnė transporto priemonė – aplenkė šią Europos dalį, o ir siauresnė vėžė perpjovė ploną bambagyslę. Neįsileidžiame kitų, saugome savo iš čekų perimtus rašmenis ir į Europą tebeskrendame, tebeiname, tebenesame joje. Nes Europos nepajusi nusileisdamas iš dangaus, – ją galima matyti pro langą bėgant kultūros peizažui, patirti drauge su visais Kitais viename vagone-restorane geriant kavą.
Keisčiausia, kad dabar bijomasi, jog visuomenė bus supriešinta. Tokios frazės kyla arba nemąstant, arba veidmainiaujant. Tarsi dabar visuomenė būtų vienoda ir vieninga, visi gyventų gerai ar vidutiniškai gerai.
Keista apskritai manyti, kad įvykiai, ypač nekasdieniai, mums turėtų kelti vienodas reakcijas ir formuoti vienodas nuomones. Baimė dėl įvairovės yra kažkoks alogizmas 27-aisiais nepriklausomybės metais. Gal jau atėjo laikas leisti sau būti įvairiems, spalvingiems ir pasitikintiems savimi. Leisti sau suaugti.
Knyga – tai kartu ir savojo darbo tyrimas, reflektuojant vakar gimusias mintis ir pasivaikščiojimus. Konkretu ir paprasta kaip Patti Smith kasdieniai kiaušinis, kruasanas ir kava pusryčiams. Kartu savaime suprantamas veiksmas yra lankyti savo autoritetų, didžiųjų kultūros žmonių namus, kapus. Finalui – vakaras, praleistas Camus kambaryje su dukters įduotu tėvo rankraščiu. Ir visur netiesiogiai ieškoma atsakymo į klausimą „Kodėl mes rašome?“ Galiausiai ateina į galvą visiškai paprastas – „Nes...“
2021-08-31

Oda

Autorius: Curzio Malaparte

Romane „Oda“ karas dar tęsiasi, bet jo baigtis jau aiški. Bombos tebekrinta, bet krinta jau ant kitokios Europos. Vakar niekam nereikėjo klausti, kas budelis, o kas – auka, bet štai dabar gėris ir blogis netikėtai paslėpė savo veidus, o naujas pasaulis dar tik veriasi... Šios istorijos pasakotojas tikras tik dėl vieno: jis žino, kad nieko nežino. Jo nežinojimas yra jo išmintis. —Milan Kundera
Curzio Malaparte („atsidūręs blogojoje pusėje“ – it. mala parte, tikr. Kurt Erich Suckert, 1898–1957) – italų rašytojas, poetas, karys, karo korespondentas. Vienas ryškiausių XX a. italų ir pasaulinės literatūros autorių. Antrojo pasaulinio karo metais Malaparte apkeliavo daugelį Europos šalių ir regėjo karo siaubą iš arti, savo knygose gilinosi į masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Jo kūrybą galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį žvelgiant iš malapartiškos perspektyvos (o jo žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas). Milanas Kundera pavadino „Odą“ vienu pamatinių XX a. Europos romanų: „Savo žodžiais Malapartė giliai sužeidžia save ir kitus, romane kalba kenčiantis žmogus. Ne angažuotas rašytojas, o poetas.“
„Oda“ įvairiopai siejasi su Albert’o Camus „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija. 1943-iųjų ruduo. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai, ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinė epidemija. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“. Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai. Autorius negaili kritikos nei savo tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų.
Nežinau, kieno našta sunkesnė – laimėtojų ar pralaimėjusiųjų. Tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – pralaimėjusiųjų žmogiškoji vertė bus visada aukštesnė nei nugalėtojų. [...] Tais metais daug ir toli keliavau, tiek pralaimėtojų, tiek nugalėtojų šalyse, ir geriausiai jaučiausi tarp nuskriaustųjų. Ne todėl, kad man patiko mėgautis jų vargo ir pažeminimo vaizdais, bet todėl, kad įmanoma pakęsti ir priimti tik vargstantį ir pažemintą žmogų. Sėkme besimėgaujantis žmogus, patogiai įsitaisęs puikybės, valdžios ir šlovės soste, užsimetęs įžūlų nugalėtojo rūbą, yra koktus reginys. —Curzio Malaparte
Kiti “tikrosios” XX a. literatūros šedevrai.
2021-08-31

Meilės laiškas

Autorė: Autorė: Lucinda Riley

Man atrodo, kad vienintelis būdas tau tęsti karjerą – tai surasti stulbinamą istoriją... Nujaučiu, kad kai kurie atsakymai jau labai arti. Dėl Dievo meilės, Džo, nesitrauk neperšokusi paskutinės kliūties.
LUCINDA RILEY (Liusinda Raili) – populiari rašytoja, kurios knygos išverstos į 37 kalbas, nuolat patenka į perkamiausiųjų sąrašus, o visame pasaulyje jų parduota 25 milijonai egzempliorių. Ji – itin lietuvių skaitytojų pamėgta autorė, kurios pasakojimams, ypač Septynių seserų romanų ciklui, abejingų nėra. Meilės laiškas – penkiolikta į lietuvių kalbą išversta L. Riley knyga.
1995 metai, Londonas. Miršta iškiliausias savo kartos aktorius, devyniasdešimt penkerių seras Džeimsas Harisonas ir palieka ne tik gedinčią šeimą, bet ir pribloškiančią paslaptį, kuri gali išjudinti Anglijos visuomenės aukščiausiojo sluoksnio pamatus.
Ambicingai jaunai žurnalistei Džoanai Haslam skiriama užduotis aprašyti legendinio aktoriaus atminimo mišias, į kurias susirenka garsenybės ir šio pasaulio galingieji. Bet po visu šiuo blizgesiu Džoana aptinka kažką labai tamsaus – užuominą apie Džeimso Harisono paliktą laišką, kurio turinį iš paskutiniųjų stengiamasi nuslėpti jau septyniasdešimt metų. Plėšdama paslapčių ir melo šydus vieną po kito Džoana supranta, jog esama jėgos, nenorinčios, kad ji atskleistų tiesą, ir galinčios griebtis, kad tik rastų laišką pirmiau už ją.
Tai jausmingas, kvapą gniaužiantis, daugiasluoksnis ir įtampos kupinas romanas apie meilę ir narsą, apie išdavystę ir ištikimybę. Apie tai, kad saugoti paslaptis – mirtinai pavojingas žaidimas.
2021-08-31

Kitapus tvarkos. Dar 12 gyvenimo taisyklių

Autorius: Jordan B. Peterson

Kyla pavojus, kad bus uždrausti psichologiniai ir socialiniai pokyčiai, kurie būtini norint išsaugoti gebėjimą prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio. Taip neišvengiamai susiduriame su poreikiu žengti kitapus tvarkos ir patekti į priešingą jos pusę, kurioje vyrauja chaosas.
Jordanas B. Petersonas – vienas ryškiausių šių laikų viešųjų intelektualų, klinikinis psichologas, kurio knyga „12 gyvenimo taisyklių“ tapo vienu populiariausių gyvenimo vadovų daugybei žmonių visame pasaulyje.
Pirmojoje knygoje J. B. Petersonas pasiūlė skaitytojams priešnuodį prieš chaosą, būdą atsispirti kasdienėms baimėms ir negandoms, ištinkančioms šiuolaikinį žmogų. Ilgai lauktoje antrojoje knygoje jis siūlo dar 12 gyvenimo taisyklių – tačiau pastarosios skirtos išgyvenimui tamsiojoje gyvenimo pusėje. Jis įspėja, kad pernelyg griežta tvarka gali būti pavojinga. Ir parodo, kad egzistuoja gyvenimo prasmės dalis, kuri glūdi ten, kur mes nedrįstame įžengti, – anapus tvarkos. Ten, kur tvyro nežinomybė, ten, kur chaosas grasina mums netikrumu. Čia mums nepadės tvarkos ilgesys ir jos laikymasis, čia reikia smalsumo ir kūrybiško gyvybingumo. Antroji knyga „Kitapus tvarkos“ skatina skaitytojus palaikyti pusiausvyrą tarp dviejų pamatinių realybės principų – tvarkos ir chaoso ir atskleidžia gilią prasmę, kurią galima surasti, einant juos skiriančiu keliu.
Visuotinio nestabilumo ir netikrumo laikais autorius kalba apie tai, kad sudėtingus laikus žmonėms padedančios ištverti gyvenimo prasmės pagrindas nėra laimė, kuri iš tiesų yra trumpalaikė; prasmė – tai savanoriškas ir brandus atsakomybės už save ir kitus priėmimas. Apie tai, kaip svarbu paklusti sąžinės diktatui. Apie gyvybišką estetinės patirties svarbą. Apie dėkingumą neišvengiamų gyvenimiškų tragedijų akivaizdoje.
„Kitapus tvarkos“ – tai raginimas žengti ten, kur tvyro chaosas, įsileisti į savo gyvenimą tai, kas nepažįstama ir atrodo grėsminga. Tai skatinimas tyrinėti ir atrasti giliausias prasmes, ir patarimai, kaip tą daryti, kad jaustumėmės saugūs chaoso pasaulyje.
2021-08-31

Ką jie mums padarė

Autorė: Danutė Gailienė

Vilniaus universiteto profesorė, psichologijos habilituota daktarė DANUTĖ GAILIENĖ tiria psichologinių traumų ir savižudybių problemas, konsultuoja psichologinių sunkumų ir emocinių sutrikimų varginamus žmones. Ji yra knygų „Aš myliu kiekvieną vaiką“ (1996), „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“ (1998), „Savižudybių prevencijos idėjos“ (2001), „Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai“ (2004), vadovėlių „Asmenybės ir bendravimo psichologija XI–XII kl.“ (2002), „Psichologijos pagrindai IX–X kl.“ (2003), „Psichologija XI–XII kl.“ (2008), monografijos „Gyvenimas po lūžio: kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“ (2015) autorė ir bendraautorė.
Profesorė Danutė Gailienė labiausiai žinoma dėl darbų savižudybių ir psichologinių sutrikimų tyrimų srityje, bet mokslininkė nagrinėja ir platesnes problemas – ne tik pavienių žmonių, bet visos visuomenės patirtas ir tebepatiriamas traumas. Būtent kolektyvinės traumos analizei skirta jos knyga „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“. Pirmą kartą išleista 2008 m., knyga skaitytojų pageidavimu perleidžiama antrą kartą.
Kaip traumas vertina šiuolaikiniai sveikatos mokslai, ar žmones veikia traumuojanti praeitis, kur jų stiprybės šaltiniai, kas padeda nepalūžti, kokių padarinių traumos sukelia visuomenės atminčiai ir net dabartiniam gyvenimui, kodėl mums svarbu apie tai kalbėtis. Šie ir kiti klausimai keliami ir nagrinėjami knygoje „Ką jie mums padarė“.
2021-08-31

Išnykusių šalių žemėlapis

Autorius: Gideon Defoe

Šalys išnyksta. Kartais jas kas nors pražudo. Kartais jos žlunga per atsitiktinumą. O kai kurios būna pernelyg absurdiškos, kad iš viso galėtų egzistuoti.
GIDEON DEFOE (Gideonas Defò, g. 1975 m.) – Londone gyvenantis britų rašytojas, ilgus metus besidomintis istorija ir kartografija. Naujausia jo knyga „Išnykusių šalių žemėlapis“ nepretenduoja į rimtą istorinį veikalą. Tai veikiau lengva, šmaikšti šiandien nebeegzistuojančių šalių apžvalga, kviečianti permąstyti pasaulio ribas.
Kurią valstybę Jungtinės Tautos praminė pavojingiausia pasaulio vieta? Kodėl XIX a. JAV ant daugybės apleistų namų kabėjo užrašas „Iškeliavom į Teksasą“? Kuri šalis sutiko atsisakyti nepriklausomybės mainais už leidimą auginti tabaką? Tarp netikėtų pasakojimų apie žymius ir visai pamirštus kraštus skaitytojai ras istoriją ir apie Perlojos respubliką, sužinos apie joje pagarsėjusį šnipą ir nenutraukiamus šios vietovės ryšius su Vytautu Didžiuoju.
Ši knyga – savotiškas nekrologas dingusioms šalims. Vienos iš jų gyvavo ištisus amžius, kitos – vos kelias dienas. G. Defoe nevengia apie mirusiuosius kalbėti bloguoju. Politinės manipuliacijos, rasizmas, karštakošiai avantiūristai, skaudžios klaidos, o kartais ir kvailas aplaidumas – margos istorijos liudija keisčiausias valstybių mirties priežastis. Prisidengdamas ryškiu, sarkastišku tonu G. Defoe kandžiai kritikuoja kolonializmą ir drąsiai žaidžia ne tik su kintančiais šalių kontūrais, bet ir su pačia valstybės samprata.
2021-08-31

Drugelių kalnas

Autorius: R.K. Salters

„Nors tolima ir apleista, vieta buvo graži, maloni. Tik užsienietis gali svajoti apie gyvenimą džiunglių viduryje, ir tik užsienietis gali sau leisti nusipirkti tiek žemės. Nors, palyginti su Grifino šlove, Altamontas įvertino tai kaip gana kuklią rezidenciją, kad ir su žeme, net su apžvalgos bokštu.“
RÉMY K. SALTERS (Remi K. Saltersas) gimė Paryžiuje aštuntojo dešimtmečio pradžioje, airio ir prancūzės šeimoje. Kembridžo universitete studijavo klasikines kalbas, o Sorbonoje – filosofiją. Pirmą kartą Vilnių išvydo 1993 m. rugsėjį, atvykęs dirbti anglų kalbos mokytoju. Čia sutiko savo būsimąją žmoną, su ja išvyko į Londoną, kur praleido beveik dvidešimt metų. Dabar jis su šeima vėl gyvena ir dirba Vilniuje, turi tris nenuoramas vaikus ir šunį.
2018 m. romanas „Drugelių kalnas“ („Butterfly Ranch“) tapo tarptautinės „Rubery“ premijos (International Rubery Book Award) laimėtoju grožinės literatūros kategorijoje.
Belizas. Pietų Amerikos valstybė, džiunglių ir kalnų šalis, nutolusi nuo didžiųjų Vakarų civilizacijos centrų. Detektyvinių romanų autorius Tristanas Grifinas ir jo partnerė Heda jau penkerius metus gyvena džiunglių proskynoje ant kalno, atsiskyrę nuo visuomenės. San Antonijaus miestelio žmonės retai mato įspūdingą angliškai kalbančią porą, „britanus“, todėl sukrečianti žinia, kad Tristanas miršta, o Heda dingo, priverčia šiaip jau tingų vietinės policijos nuovados konsteblį Altamontą imtis itin atsakingo tyrėjo darbo. Pasitelkęs savo dukterį Filomeną, slaugytojų mokyklos studentę, jis šiaip taip pasiekia kalno viršūnę, kur laukia daugybė paslapčių. Netrukus iš Norvegijos atvyksta ir Hedos dvynė sesuo Gretė, kurios troškimas rasti seserį, vaikystės ir jaunystės prisiminimai, kaltės jausmas užmena dar daugiau paslapčių. Hedos dingimas darosi vis paslaptingesnis, o paieškas apsunkina į Belizo pakrantes nuo vandenyno atūžęs uraganas, niokojantis viską, kas pasitaiko jo kely.
Ar žmogui duota laisvė pabėgti nuo visko ir pradėti gyvenimą iš pradžių? Ar meilė gali prižadinti mirtinai sužalotą dvasią? Ar gamta žmogų palaiko ir gydo, o gal abejingai leidžia jam eiti savo klaidų ir kančios keliu? „Drugelių kalnas“ – įspūdingos gamtos, paslapčių, intrigų ir beprotiškos meilės kupina istorija.
2021-08-31

Aušvico lopšinė

Autorius: Mario Escobar

Kiti kaliniai išsigandę dujų kamerų aimanavo ar mušėsi į krūtinę, o ji uždainavo lopšinę. Regis, jos balsas ramino tų vargšų nelaimėlių sielas, nes prieš sunkvežimiui pasukant pro vielinę tvorą krematoriumo link klyksmai nuščiuvo, o aimanas pamažu pakeitė mirtina tyla.
Mario Escobar (Marijus Eskobaras) – ispanų rašytojas, istorikas, dvidešimties istorinių knygų autorius. Garsiausias jo romanas „Aušvico lopšinė“ – tikrais faktais grįstas pasakojimas apie neįtikėtiną pasiaukojimą, ištvermę ir drąsą. Ir apie mažai kam žinomą romų istorijos fragmentą.
Tas 1943 metų rytas Helenai Haneman prasidėjo įprastai: prikelti, nuprausti, aprengti, pavalgydinti ir išruošti penkis vaikus į mokyklą ir į darželį... Tačiau pasirodė policija, ir baisiausi Helenos nuogąstavimai pasitvirtino: jos vyras Johanas, vienas geriausių šalies muzikantų, ir visi jų vaikai SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu privalo būti internuoti. Taip, jų šeima neįprasta: grynakraujė vokietė ištekėjo už romo. Tačiau Helenai jis buvo pats nuostabiausias vyras pasaulyje. Helenos išvežamųjų sąraše nebuvo, ji galėjo likti, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais? Ji amžiams susiejo savo likimą ne tik su šeima, bet ir su visa romų tauta...
Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje, kur grėsmingi gandai tampa realybe. Sužinojęs, kad Helena – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.
„Aušvico lopšinė“ – istorija apie moters dvasios didybę, apie pasiaukojamą meilę ir ištikimybę. Apie šviesos spindulį, nušvietusį vieną tamsiausių ir mažiausiai žinomų Holokausto istorijos puslapių.
2021-06-10

Mylėtis

Autorius: Jean-Philippe Toussaint

Bevardis romano pasakotojas ir mados dizainerė Mari atvyksta į Tokiją. Miegančiame dangoraižių mieste jie mylisi paskutinį kartą. Bet ar tikrai paskutinį? Reikia laiko, kad nustotum mylėti žmogų, kurio nebemyli.
Jean-Philippe Toussaint (Žanas Filipas Tusenas; g. 1957) – belgų rašytojas, kuriantis prancūzų kalba, kino režisierius. Jo motina – lietuvė, senelis Juozas Lanskoronskis tarpukariu buvo karo atašė Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Jau pirmasis Toussaint’o romanas „Vonios kambarys“ (liet. 2003) susilaukė sėkmės. Rašytojas iškart pritapo prie minimalistinio romano kūrėjų: kiek įmanoma apribojo pasakojimo intrigą, personažus, aplinką, užslopino jausmą, išryškino daiktus. Šie principai pasitelkiami romanuose „Ponas“, „Fotoaparatas“, „Nutylėjimas“, „Televizija“. 2002 m. Toussaint pradėjo rašyti tetralogiją M.M.M.M., kurią sudaro romanai „Mylėtis“, „Pabėgti“ (pelnęs vieną garbingiausių Prancūzijos literatūros – Médicis – premiją), „Visa tiesa apie Mari“ (apdovanotas Gruodžio bei Valonijos-Briuselio premija) ir „Nuoga“. 2019 m. išėjo romanas „Atmintukas“, pradėjęs naują ciklą, kurio antrasis romanas „Emocijos“, išleistas 2020 m.
Pagal savo romanus „Vonios kambarys“, „Ponas“ ir „Fotoaparatas“ Toussaint yra sukūręs kino filmus.
Puikiai subrandinta knyga piešia skrupulingą meilės svaigulio geometriją. Ir akimirką po to, kai meilės jau nebėra. Toli nuo bet kokios banalios psichologijos ir nuo bet kokio atgyvenusio sentimentalizmo. Kadaise vienas kritikas kalbėjo apie tiltą tarp Mondriano ir Pascalio. Su įspūdinga ir nuostabia išmone Toussaint sulydė krūvon visus savo talentus. Tai didis menas, kuris turėtų būti pripažintas. (Patrick Kéchichian, Le).
2021-06-10

Jūreivis

Autorius: Fernando Pessoa

Nauja „Nerimo knygos“ autoriaus knyga.
Trys budėtojos pilies bokšte laukia aušros ir pasakojasi svajones. Viena jų kalba apie jūreivį, kuris, sudužus laivui, atsiduria saloje ir svajodamas susikuria naują praeitį, naują tėvynę, naują tikrovę...
Parašytas vienu atokvėpiu 1913-ųjų spalio 11-osios naktį, „Jūreivis“ yra vienintelis pabaigtas mįslingojo portugalo Fernando Pessoos (1888–1935) kūrinys teatrui. Išspausdintas 1915-aisiais modernizmo žurnalo „Orpheu“ pirmame numeryje. Provokuojantis avangardo kūrinys. Rakto šiai pjesei, polemizuojančiai su simbolizmo poetika ir ją pašiepiančiai, vis dar ieškoma, neretai dairantis į filosofiją: Platono, Plotino, Friedricho Nietzschės, Martino Heideggerio. „Jūreivio“ paantraštė – „statiška drama“ – šiandienos režisierių negąsdina, pjesė statoma ne tik autoriaus tėvynėje.
2021-06-10

Intymus žodynas. Tekstai ir vaizdai

Autorius: Federico Fellini

Italų režisieriaus Federico Fellinio (1920-1993) „Intymus žodynas“ – tai grakštūs didžio menininko pasakojimai apie jo patirtą, suprastą ir kurtą pasaulį. Tai poetiškos miniatiūros, kuriomis režisierius išsako savo požiūrį į kūrybą, religiją,
politiką, į meną ir menininkus, į paradoksų kupiną žmogaus gyvenimą. Šiojeknygoje F. Fellinis itin atviras. Jo pasakojimai priartėja prie intymios išpažintie
„Fellinio žodžio menas yra tylesnis, ne taip gerai matomas, tačiau ryškus ir stulbinantis – reikėtų jį iškelti, pabrėžti, išryškinti. Tai menas pasakoti istorijas, apibūdinti aktorius, menininkus, paprastus žmones ar įvykius; jo
žvilgsnis į pasaulį, išsakytas žodžiais; jo kalbėsenos elegancija, gelmė, lengvumas; jo kalba, visada kupina poezijos, turtinga emocijų, kokias tik jis
gebėjo sukurti ir perteikti“, – rašo apie F. Fellinio „Intymų žodyną“ jo vaikaitė, asistentė ir kūrybos tyrinėtoja Daniela Barbiani. Režisieriaus „Intymus žodynas“ – tai raktas, padedantis mums
geriau suprasti didį menininką ir jo kūrybą, o kartu – ir praėjusį amžių.