Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos
    Svarbiausia naujiena
  • BŪTUME DĖKINGI UŽ PARAMĄ IR ŠIEMET

    daugiau

  • Naktis, kai užgeso šviesos

    Autorė: Karen White

    Karen White (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Stiklo skambesys“ ir „Pakrantės medžiai“. „Naktis, kai užgeso šviesos“ – romanas apie nedidelį pietuose esantį miestelį, į kurį po skyrybų drauge su dviem vaikais atsikrausto Merilė Dunlap. Tai jau ne pirmas kartas Merilės gyvenime, kai tenka viską pradėti iš naujo. Bet apie tai niekas nežino. Merilė labai stengiasi įsilieti į draugiškai atrodančią miestelio bendruomenę, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina vietos turtuolė Hetera. Ji – tobula mama, vietos mokyklos komiteto pirmininkė, tobula žmona. Atrodo, kad ji trokšta padėti Merilei, siekdama tapti tobula geriausia naujokės drauge. Merilė ima priprasti prie savo naujųjų namų, kuriuos nuomojasi iš miestelio senbuvės Meilutės Preskot. Meilutė – iš pirmo žvilgsnio rūsti ir nedraugiška senutė; tačiau panašu, kad Merilė kažkuo primena jai ją pačią jaunystėje. Akivaizdu, jog senosios damos praeityje būta ne vienos paslapties...
    Mažo miestelio paslaptys ir praeities nuodėmės tik ir laukia, kada galės iškilti į dienos šviesą. Nekalta, idiliška miestelio kasdienybė ir tobulos moterys – tik paviršius. Už jo slypi ne mažiau tamsos nei miške, supančiame Merilės ir Meilutės namus. Ir galiausiai vienas įvykis atveria senos, tačiau neužmirštos neapykantos padarytas žaizdas... Tačiau stiprios moterys įveikia viską – net praeitį, kuri smogia netikėtai.

  • Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus

    Autorius: Algirdas Kaušpėdas

    Debiutuojančio grafomano Algirdo Kaušpėdo knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ susideda iš 80 trumpų novelių, iliustruotų tragiškais architekto Arūno Kavaliausko piešiniais.
    Knyga nežinia kodėl (įtariame, kad autoriai norėjo atrodyti mįslingai) suskirstyta į keturias „P“ dalis: „Pasakojimai“, „Patyrimai“, „Patarimai“ ir „Paraštės“.
    Knyga neturi jokio siužeto ir jokios prasmės. Knygos herojai bičas ir kaimynas tyli arba kalbasi nuolatos gerdami alų. Taip jie, autorių teigimu, liudija meilę tautiniam aludarių paveldui ir išreiškia tylią buitinę rezistenciją esamam antialkoholiniam režimui.
    Prie alaus aptariamos pačios įvairiausios nūdienos temos: nuo gyvenimiškų iki pseudofilosofinių, nuo anekdoto iki grotesko. Tai eklektiška, nenuoširdi, ironiška knyga. Todėl šią knygą patartina skaityti labai atsargiai, nedidelėmis dozėmis, nuolatos abejojant teikiamomis įžvalgomis. Primygtinai rekomenduojame, kritiškai įvertinus turinį, neišsiduoti, kad knyga jus papiktino (šią reakciją ir provokuoja autoriai), o su plačia šypsena pasiūlyti knygą perskaityti nieko blogo neįtariančiam artimui.
    Knyga turėtų sudominti nieko neieškančius ir nemąstančius žmones, taip pat vietinius zombius, politikos ligonius, nevisaverčius, emigruoti pasiruošusius LR piliečius, žodžiu, daugelį Lietuvos skaitytojų.
    Knyga aktuali ne dėl teikiamų atsakymų, bet dėl iškeltų klausimų!
    Visos šioje knygoje aprašytos istorijos nužiūrėtos realiame gyvenime, tačiau neturi nieko bendro su autorių biografija.

  • Įtrūkęs plienas

    Autorius: Romanas Judinas

    „Tėvo karalystė aižėja kaip prastai užgrūdintas plienas. Kaip puošnus, tačiau atmestinai nukaltas kalavijas.
    Jis tikėjosi juo atsirėžti skalsų kąsnelį, bet ašmenys buvo ne tokie tvirti. Jie trupa kaip pasenusio vilko dantys. Ir mes dėl to kalti, – Ruklys papurtė galvą ir neleido sesei prieštarauti. – Tai mūsų kaltė, sese. Turime ištaisyti klaidas. Pabandyti sulipdyti įtrūkusį plieną. Geriausiai jis grūdinasi bendros kovos žaizdre.“
    Karalius Mindaugas išgyveno sąmokslą, ir Lietuvos karalystė gyva. Senas valdovas ieško būdų sustiprinti savo valdžią, savo vietos po saule ieško užaugęs karalaitis Ruklys, o Bohemijos karalius Otakaras Antrasis visa jėga atsigręžia į Rytų Baltijos regioną. Intrigos, mūšiai ir meilė – visa tai R. Judino romane
    „Karūnos švytuoklė II. Įtrūkęs plienas“.

  • Kur skrendi, vienišas paukšti

    Autorė: Doloresa Kazragytė

    „Štai prirašiau daugybę puslapių, ir jei kas paklaustų (o būtinai paklaus), apie ką knyga, nežinočiau, ką atsakyti. Gal... apie Gyvenimą – savo, kitų, gyvenančių ir mirusių. Banalu! – pasakytų kritikas. Tegu. Gal jis žino, kas yra Gyvenimas? Aš nežinau.“
    Rašydama tą žodį GYVENIMAS prieš akis matau KELIĄ. Kelionė. Eini eini – vaikystė, jaunystė, branda, senėjimas, senatvė. Kelyje – sutikti žmonės. Vieni tik šmėsteli. Kiti – bent paklausia: „Kaip gyveni?“ O dar yra tie, kurie net nulemia, kuria kryptimi eisi. Kokį pasirinksi kelią. Kas juos atsiunčia? Paslaptis. Kažkas sakė (neatmenu) maždaug taip: „Tavo gyvenimą nulemia tai, kiek gerų ar blogų žmonių sutinki Kelionėje.“
    „Kur skrendi, vienišas paukšti“ – dešimtoji Doloresos Kazragytės knyga˗ dienoraštis. Joje, kaip visad atvirai, su humoru ir autoironija aktorė pasakoja, kas jos gyvenime įvyko 2017-2019 metais. Gastrolės su spektakliu „Didvyrių aikštė“. Bičiulės padovanota staigmena ˗  dvi savaitės išsvajotame Izraelyje. Nuotykiai ir netikėtumai. Vasaros kaime. Maži kasdienybės stebuklai, kuriuos Doloresa Kazragytė taip moka pamatyti. Ir prisiminimai apie sutiktus žmones: artimus ir tolimus, išėjusius, bet vis dėlto esančius šalia, padėjusius pasirinkti kelią ir ėjusius drauge. Kelionė tęsiasi.

  • Oleandrų sodas

    Autorė: Rosa Ventrella

    Šeimos saga apie keturias ypatingas ir drąsias moteris, dvelkianti nuostabios Apulijos žemės kvapu. Jaudinantis, įtaigus kaip Isabel Allende romanas, kuris jus užburs.
    Istorijų buvo daugybė, kartais skirtingų, kartais panašių, bet visos jos prasidėdavo tolimais 1938-aisiais. Visos būdavo apie vienus namus su sodu. Ir apie žydintį oleandrą.
    Karbonaros miestelyje vieno namo sode žydi oleandras. Jį pasodino Agostinas, atsikėlęs ten gyventi su žmona Anita, visų vadinama Žiniuone.
    Apdovanota retu nepaprastu grožiu Žiniuonė geba pagydyti skausmų kamuojamus naujagimius, teikia nepamainomą pagalbą gimdant ar bet kokiai bėdai ištikus, geba panaikinti nužiūrėjimą. Turi tris dukteris: Rozetą, Korneliją ir jaunėlę Diamantę. Pirmoji – graži, laukinės prigimties kaip motina, antroji – medaus spalvos plaukų ir šviesių kaip tėvo akių. O Diamantė – putli, visada susitaršiusiais plaukais; iš tų nesuvaldomų garbanų, kaip nuolat kartoja motina, kyla jos maištingas būdas. Griežta, beveik niekada niekam nerodanti švelnumo Žiniuonė, metams bėgant, patiria vyro mirtį ir užgriuvusį karą, užaugina dukteris matydama jų nelaimingą meilę, jas užvaldančią aistrą, jų žiaurų nusivylimą. Guodžiantis Žiniuonės buvimas, apgaubtas paslaptinga tyla, visada jas sergsti net nenuspėjamo likimo akivaizdoje...
    ROSA VENTRELLA gimė Baryje, įgijo šiuolaikinės istorijos bakalauro ir švietimo vadybos magistro laipsnį. Yra dirbusi leidėja vienoje leidykloje, rašo straipsnius žurnalui „I fiori del male“. Keturiolika metų dėsto literatūrą. Romanas „Oleandrų sodą“ sulaukė didelės sėkmės tarp kritikų ir skaitytojų, kaip ir romanas „Padorios šeimos istorija“.

  • Prie Leningrado vartų. Armijų grupės "Šiaurė" kario istorija

    Autoriai: David B. Hurt, William Lubbeck

    Knyga „Prie Leningrado vartų“ – vokiečių kario Wilhelmo Lübbeckės prisiminimai. Pokariu autorius persikėlė gyventi už Atlanto, pakeitė pavardę ir tapo Williamu Lubbecku.
    Tai istorija apie Vermachto armijų grupės „Šiaurė“ gretose kovojusį jauną vyrą, nuėjusį kelią nuo eilinio kareivio iki kapitono.
    Autorius pasakoja apie kautynes Prancūzijoje, vėliau – Sovietų Sąjungos platybėse. W. Lubbecko kuopa žygiavo sovietų okupuotais Baltijos kraštais, veikė prie Narvos, Leningrado, Volchovo upės, Demjansko. Knygoje gausu kariškos buities aprašymų, žemėlapių, nuotraukų iš autoriaus asmeninio archyvo.

  • Gaono kodas

    Autorius: Rytis Sabas

    Vilnietis komunikacijos profesionalas, daug keliavęs po pasaulį, aplankęs karštuosius taškus Irake, Afganistane, Kosove ir Bosnijoje. Dirbęs tarptautinių naujienų žurnalistu. Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys. Jo aistra – istorija, kurios aidus galima girdėti šiandien.
    Pradėjęs skaityti „Gaono kodą“, negali nuo jo atsiplėšti tol, kol rašytojo ranka neatveda iki paskutinės eilutės.
    Tai – ne vienintelis romano privalumas. Kvapą gniaužiantis trileris, kuriame emigranto Pauliaus Meko – Polo Vilemseno – ir jo artimųjų gyvenimas pinasi su „Mosado“, FSB ir GRU bei Lietuvos žvalgybų ir kelių valstybių mafijozų kova dėl Vilniaus žydų išminčiaus Gaono palikto raštelio su neįtikėtinos galios kodu, turi dar ir neįtikėtiną istorinį foną.
    „Gaono kodo“ pasakojimo epicentras – Ukmergės rajono Želvos miestelis, iš kurio kilęs Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas; jame gyveno ir Gaono brolis. Nė sekundei neišleisdamas iš akių romano veiksmo, pakeliui autorius skaitytoją supažindina su Lietuvoje menkai žinomais ar net nežinomais, bet pasaulyje išgarsėjusiais mūsų tėvynainiais.
    Nobelistas Klugas, šokėja Musia Daiches iš Vilniaus, Brazilijos multimilijonieriumi tapęs Klabinas iš Želvos, žurnalistė Bracha Habas iš Alytaus, 1831 m. sukilėlis bajoras Šemeta, kūręs Belgijos kariuomenę.
    Antras knygos planas daugybei lietuvių rašytojų vis dar pakiša koją. Rytis, priešingai, veiksmo foną tapo meistriškai. Tokio lengvo romano apie sunkią mūsų praeitį neturėjom. Jo reikėjo. Turim.

  • Istorijos, kurių jums nepapasakojau...

    Autoriai: Skirmantas Pabedinskas, Zina Paškevičienė

    50 metų su kamera ir mikrofonu.
    Neįtikėtinos situacijos, intriguojantys pasakojimai - tikros istorijos su tikrais vardais.
    Penkiasdešimt metų atidavęs Lietuvos televizijai ir paprašytas iš jos išeiti, ne kartą už originalius reportažus apdovanotas Lietuvos nusipelnęs žurnalistas Skirmantas Pabedinskas nenori tyliai atsisveikinti su žiūrovais. Jo veidas ir balsas pažįstamas visiems Lietuvos žmonėms, su jo reportažais užaugo kelios kartos.
    Tai žmogus legenda, sukūręs beveik 26 000 reportažų ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Kanadoje, Japonijoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Filipinuose, Vietname ir patyręs daugybę nuotykių, likusių už kadro.
    Ši knyga apie tai, kas nepasakyta ir neparodyta - neįtikėtinos situacijos, intriguojančios istorijos. Skirmanto istorijos neišgalvotos. Jos tikros, su tikrais herojais ir tikrais vardais.
    "...Buvau beužmiegantis, kai staiga pajutau, kad laivas kelis kartus stabtelėjo ir vėl pajudėjo. Pašokau, greitai apsirengiau ir beveik tuo pačiu metu į mano kajutę kažkas pasibeldė. Už durų stovėjo kapitono padėjėjas ir, apsidairydamas aplinkui, nors ir taip koridoriuje nesimatė nė gyvos dvasios, sušnibždėjo, kad mane kviečia kapitonas. Ir prašo pasiimti kamerą..." - kuo baigėsi šis ir dar daug kitų nuotykių reporteriui, kuriam likimas lėmė nuolat atsirasti nepaprastų įvykių centre, anot jo paties "laiku ir vietoje", rasite šioje knygoje.
    Žurnalistas, savo reportažuose kalbinęs apie 80 000 pašnekovų - beveik tiek žmonių, kiek gyvena penktame pagal dydį Lietuvos mieste.

  • Maža raudona knygelė

    Autorius: Mao Dzedongas

    Kinijos revoliucijos lyderis, Komunistų partijos Pirmininkas Mao Dzedongas vadovavo Kinijos revoliucijai ir buvo pagrindinis režimo ideologas, paklojęs pagrindus šių dienų Kinijos supervalstybei. Nors šlovinamas iki šių dienų dienų, Mao pražudė daugiau žmonių nei Stalinas, Hitleris ir Čingishanas kartu sudėjus – tarp 45 ir 70 milijonų kinų!
    „Maža raudona knygelė“ išleista siekiant Pirmininko Mao mintis padaryti suprantamas net pusiau raštingam valstiečiui ar kareiviui. Kultūrinės revoliucijos metu, kai baudžiamieji būriai žudė ir persekiojo milijonus kinų, ši knygelė tapo parankine kiekvieno raudonojo sargybinio - chunveibino - biblija, o likusieji nešiojosi tarsi relikviją – turėti ją buvo privaloma, nes tai reiškė išgyventi.
    Mao režimui bandant eksportuoti savo idėjas, knygelė išversta į kitas kalbas. Pirmininko Mao mokymą perėmė Vakarų radikalai bei teroristinės grupuotės, tokios kaip Juodosios panteros ir panašios į jas.
    Radikalėjant pasauliui, plintant ekstremistinėms idėjoms, šių tekstų padedami geriau suprasime pražūtingą totalitarismo ideologiją ir jos veikimo būdus, tuo pačiu tobulindami ir stiprindami demokratijos principus.

  • Barbora Radvilaitė

    Autorius: Zbigniew Kuchowicz

    Barbora Radvilaitė – karalienė, jau 500 metų jaudinanti tiek amžininkų, tiek vėlesnių kartų širdis ir kaitinanti vaizduotę.
    Jei reikėtų išrinkti Lietuvos istorijos moterį, kurios gyvenimas labiausiai apipintas legendų, ji be konkurencijos laimėtų. Nors jos gyvenimas truko vos trisdešimt metų, jai pavyko pasižymėti, mitai sklando ne tik apie didikės gyvenimą, bet ir apie jos mirtį... Jos neilgą gyvenimą tyrinėjo kelios kartos istorikų, likimą apdainavo poetai ir rašytojai, drobėse įamžino dailininkai. Iki šiol apie ją statomos pjesės ir kuriami miuziklai.
    Visi žinome, kad karalių galioje viskas, tik ne vedybos iš meilės... Tačiau Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija – tas ypatingas atvejis, kai karalius nugali tėvų, didikų ir visuomenės pasipriešinimą ir veda mylimą moterį.
    Kas ji – viena gražiausių LDK moterų: laisvo elgesio moteris ar savo laikmečio ikona; intrigantė, prisidėjusi prie pirmojo sutuoktinio mirties, ar politikų auka; į karalienės sostą atsisėdusi iš meilės ar dėl politinių intrigų?
    Kokia tikroji karalienės Barboros istorija? Kaip šios vedybos paveikė Lenkijos ir Lietuvos santykius? Kodėl kai kurie ją garbina, o kai kurie skeptiškai vertina jos vaidmenį Lenkijos ir Lietuvos istorijoje, nors visi sutinka, kad tai viena charizmatiškiausių ir įdomiausių to meto asmenybių?
    Lenkų istorikas Zbigniew Kuchowicz ilgą laiką tyrinėjo moterų vaidmenį Lenkijos Karalystės ir LDK istorijoje, viduramžių erotiką ir seksualinius papročius, parašė nemažai veikalų šia tema. Savo monografijoje jis pirmasis pamėgino tyrinėti Barboros asmenybę plačiau ir objektyviau, įvertindamas ją formavusią aplinką ir istorines aplinkybes.
    Pažvelkite į Radvilų giminės iškilimo bei Barboros Radvilaitės istoriją kitu – kartais šokiruojančiu – kampu.

  • Vory. Rusijos supermafija

    Autorius: Mark Galeotti

    Markas Galeotti – Rusijos organizuoto nusikalstamumo ekspertas, konsultuojantis įvairių šalių vyriausybės ir teisėsaugos įstaigas. Po du dešimtmečius trukusių autoriaus tyrimų atsirado unikalus pasakojimas apie vory – Rusijos supermafiją.
    Vory atsirado dvidešimtojo amžiaus pradžioje lageriuose ir kalėjimuose. Ten ir susiformavo jų savita subkultūra su hierarchija, unikalia tatuiruočių simbolika, bausmių sistema, vagių kodeksu, draudžiančiu bet kokį mokamą darbą, bet kokias asociacijas su vyriausybe ar teisėsauga. Vory v zakone išgyveno, prisitaikė ir klestėjo per visus istorijos pokyčius: stalinizmą, Šaltąjį karą, Afganistano karą, Sovietų Sąjungos žlugimą. Šiandien jų įtaka siekia tiek nusikalstamą pogrindį, tiek aukščiausius Rusijos valdžios sluoksnius. Tatuiruoti lagerių kaliniai tapo grėsmingais kostiumuotais gangsteriais.

  • Vienintelis išgyvenęs

    Autoriai: Marcus Luttrell, Patrick Robinson

    Vieną giedrą 2005 m. birželio naktį keturi Jungtinių Amerikos Valstijų karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų (SEAL) kariai paliko bazę Šiaurės Afganistane ir patraukė į kalnuotą Pakistano pasienį. Jų užduotis – paimti į nelaisvę arba likviduoti vieną Talibano lyderių, saugomą nedidelių, bet gerai ginkluotų pajėgų. Mažiau nei po 24 valandų tik vienas specialiųjų pajėgų karys buvo gyvas.
    Tai tikras pasakojimas apie SEAL karį Marcusą Luttrellą, vienintelį išgyvenusį operaciją „Redwings“, apie desperatišką mūšį kalnuose ir didžiausią karių netektį SEAL istorijoje. Kariai didvyriškai kovojo vienas šalia kito, kol liko vienintelis, granatsvaidžio sviedinio sprogimo nublokštas, be sąmonės ant uolų gulintis, tačiau vis dar ginkluotas ir kvėpuojantis Marcusas. Kitas keturias dienas stipriai sužeistas Luttrellas kovojo su šešiais specialiai jį pribaigti pasiųstais talibų žudikais. Nebepajėgdamas eiti, SEAL karys šliaužte šliaužė kalnais, kol jį kaimelyje priglaudė ir paslėpė vietiniai puštūnai.
    Autorius detaliai pasakoja apie lemtingos operacijos eigą, nuolat leidžiasi į svarstymus apie karo prasmę. Ar sunaikinus visus talibus pasaulis taps geresnis? Ar principas „tikslas pateisina priemones“ iš tiesų veikia mūšio lauke? Vienintelis išgyvenęs rado savo atsakymus. „Nesu didvyris. Aš tiesiog patriotas.“

  • Tamplieriai

    Autorius: Dan Jones

    Save jie vadino Kristaus kariais, tikėjimo gynėjais ir Šventosios Žemės sergėtojais. 1119 m., po Pirmojo kryžiaus žygio, įkurto Tamplierių ordino istorija tokia dramatiška ir paslaptinga, kad iki šiol traukia ne tik viduramžius studijuojančių istorikų, bet ir įvairiausių konspirologų, sensacijų ieškotojų dėmesį.
    Ši istoriko ir žurnalisto Dano Joneso knyga, tapusi New York Times bestseleriu, nukelia mus į nepažintą prabėgusių amžių glūdumą. Autorius pasakoja, kaip saujelės riterių-vienuolių Jeruzalėje įkurta ginkluota brolija per kelis šimtmečius tapo be galo įtakinga karine, politine ir finansine organizacija, steigusia atstovybes daugelyje tuomečių Europos valstybių, valdžiusia plačias teritorijas, kūrusia vienus pirmųjų bankų. Į tamplierių didžiojo magistro nuomonę įsiklausydavo monarchai ir aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Atrodė, kad pasaulyje nėra jėgos, galinčios rimčiau pakenkti turtingam ir galingam ordinui.
    Tačiau po iškilimo sekė greitas nuopuolis. 1307 m. Prancūzijos monarcho Pilypo IV Gražiojo pastangomis tamplieriams buvo žaibiškai suduotas visiškai slaptai rengtas smūgis. Netikėtai užklupti riteriai buvo suimami, žiauriai tardomi ir kalinami, verčiami pripažinti kaltinimus erezija ir tikėjimo niekinimu, o didysis magistras Jacques’as de Molay sudegintas ant laužo. Kokios yra tikrosios susidorojimo priežastys? Kas tamplierių istorijoje tiesa, o kas – melas?
    Nagrinėdamas šaltinius D. Jonesas pateikia sukrečiantį pasakojimą, vienu metu ir moksliškai patikimą, ir intriguojantį, lengvai skaitomą.

  • Paruzija

    Autorius: Gintaras Beresnevičius

    „Paruzija“ – septynioliktoji religijotyrininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) knyga. Tai pirmasis jo grynas, vientisas romanas, kuriame sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei išmonė.
    Kūrinys, pranašiškai pralenkęs laiką, būna neatpažintas, nesuprastas, neįvertintas. Taip atsitiko ir su Gintaro Beresnevičiaus romanu „Paruzija“, kuris prieš penkiolika metų buvo palaikytas tik juodojo humoro šėlione, neįžvelgus jo giliųjų prasmių. Šiandien atsiveria vis daugiau romano skaitymo kodų. „Paruzija“ – senųjų krikščionių terminas, reiškiantis pakartotinį Kristaus atėjimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Romane paruzija įvyksta – kūdroje gyvenantis slibinas tampa dievodaros produktu, šių laikų Antikristu. Autoriaus vaizduotė laisvamaniška, haliucinuojanti, bet – paradoksalu – ir moksliškai įžeminta. Jam puikiai pažįstami mito archetipai cikliškai kartojasi naujais pavidalais. Šiandien žmoniją vis dažniau aplanko apokaliptinės vizijos. Produkuojami tariamo šventumo erzacai.
    Valdžios klanai telkiasi Burtininkų klubuose. Politinės komedijos vaidinamos sistemingai uoliai. Mitinės būtybės apsimeta žmonėmis, žmonės tampa žvėriažmogiais.
    Kuo gali baigtis genų transmutacijos? Kaip atrodo lietuvių „salos“ mentalitetas tarptautiniame vandenyne?
    Romano stilius apstulbusiam skaitytojui žeria visą pastarųjų dešimtmečių literatūrinės raiškos arsenalą: ironiją, absurdą, farsą, groteską, siaubo, detektyvo elementus ir kasdieniško bendravimo komizmą.
    Pasaulio religijų profesionalas G. Beresnevičius ne šiaip sau kviečia skaitytoją į fantazijos puotą. Tekstas verčia ir kvatotis, ir baisėtis, ir susimąstyti.

  • Apgautoji

    Autorius: Charlotte Link

    Įtampos ir netikėtų siužeto posūkių kupinas detektyvas „Apgautoji“ pasakoja apie nusivylusią ir vienišą Skotland Jardo policininkę Keitę Linvil.
    Uždara ir aplinkiniais nepasitikinti moteris gyvenime myli vienintelį žmogų – savo tėvą. Kai jis žiauriai nužudomas savo paties namuose, Keitė pasijunta visiškai sugniuždyta.
    Nužudymo byla paskiriama vietiniam tyrėjui, kenčiančiam nuo alkoholizmo. Natūralu, kad Keitė juo nepasitiki. Trokšdama atskleisti tėvo mirties paslaptį, moteris pati imasi aiškintis bylos aplinkybes. Keitės laukia dar vienas sukrėtimas, supratus, kiek daug ji nežinojo apie savo karštai mylėtą tėvą.
    Charlotte Link – viena sėkmingiausių šiuolaikinės literatūros vokiečių autorių. Vien tėvynėje jos knygų yra parduota daugiau nei 30 milijonų egzempliorių. Į keliolika užsienio kalbų išversta rašytojos kūryba yra įvertinta viena prestižiškiausių Vokietijos literatūros premijų – „Auksine plunksna“. Lietuvių skaitytojams ji pažįstama iš knygos „Lapių slėnis“.

 
Savanoris bibliotekoje