Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos
  • Dienų piramidės

    Autorė: Daina Opolskaitė

    Daina Opolskaitė gimė 1979 m. Vilkaviškyje, baigė lituanistikos studijas. „Dienų piramidės“ – antrasis autorės novelių rinkinys, kurio teko laukti net 18 metų. Jame sugulė laiko patikrinti ir literatūrologų įvertinti tekstai, skelbti įvairiuose literatūriniuose ir kultūriniuose leidiniuose. 2018 metais novelė „Grotos“ pelnė „lietuviškosios novelės Nobelį“ – rašytojo Antano Vaičiulaičio premiją, o novelė „Ateik per ledą“ tais pačiais metais buvo apdovanota Jurgio Kunčino literatūrine premija.
    Ištikima klasikinei smulkiojo žanro poetikai autorė savo novelėse geba subtiliai niuansuoti kalbą, audžia tankią nepriekaištingo stiliaus drobę. Apnuogintas žmogiškosios būties realizmas kūriniuose itin stipriai veikia skaitytojo vaizduotę, o pasitaikantys mistikos ir fantastikos elementai palaiko regimojo pasaulio ir magiškojo realizmo – to, kas neįžiūrima, nepaaiškinama, nesuvokiama, – pusiausvyrą. Novelėse apmąstoma, kas laikui bėgant žmonių pasaulyje kinta, o kam lemta išlikti amžinai. Keliami žmogaus būties, meilės, asmenybės laisvės, Dievo ir likimo klausimai, kurių akivaizdoje šiuolaikinio žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip didžiausias laimėjimas. Daugelyje novelių kartojamos svarbios detalės kuria svarias poteksčių reikšmes.
    Man Dainos Opolskaitės novelės – be visų kitų jų turtų – protingas sakinys, tiksli frazė, saikas, švara. Šiais skubėjimo laikais, kai svarbiausia kūrinyje yra tapusi istorija, o kalbos valyvumas, stilius – nebe pirmos būtinybės dalykai, jos proza išsiskiria puikiu, išlavintu kalbos pojūčiu ir geru stiliumi.
    (Danutė Kalinauskaitė).
    Nedaug jos kartos rašytojų renkasi klasikinį pasakojimą ir žanrą ir sugeba rašyti taip grakščiai bei įtaigiai.
    (Literatūrologė Žydronė Kolevinskienė).
    Pirmiausia tenka prabilti apie meninio kalbėjimo magiją, vidinę teksto dramaturgiją, neslūgstančią pasakojimo įtampą, kuri nepaleidžia nuo teksto pradžios iki pat pabaigos. Pasakysiu tik tiek, kad čia nepriekaištingi abu – ir stiliaus, ir problematikos klodai.
    (Poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas).

  • Spąstuose

    Autorius: Valdas Bartas

    Valdo Barto slapyvardžiu pasirašantis „Lietuvos ryto“ žurnalistas Valdas Bartasevičius – prezidento Valdo Adamkaus, verslininko Juozo Kazicko ir buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio atsiminimų knygų bendraautoris – skaitytojams pažįstamas ir kaip detektyvinių romanų kūrėjas.
    „Spąstuose“ – ketvirtoji šio žanro knyga. Su ankstesniais Valdo Barto detektyvais „Vorų šokis“ ir „Mirtis Nidoje“ ją sieja tie patys personažai, o trečiasis romanas „Mirtina meilė“ grindžiamas policijos pareigūnų autoriui papasakotais tikrais vienos kruvinos istorijos faktais.
    Pagrindinis romano „Spąstai“ personažas žurnalistas Tadas Dirvonis prieš savo valią įtraukiamas į dingusios prieš keletą metų Nidoje nužudyto bankininko dukters paieškas ir netrukus pajunta, kaip aplink jį patį telkiasi grėsmės debesys.
    Vilniaus senamiesčio gatvėse vėl išnyra praeities baubai...

  • Vandens istorija

    Autorė: Maja Lunde

    Kol turėjome vandens, viskas buvo gerai.
    Maja Lunde (g. 1975 m.) – norvegų scenaristė, knygų vaikams ir jaunimui autorė. „Bičių istorija“ – pirmoji jos knyga suaugusiesiems, iškart pavergusi skaitytojus ir tapusi pasauliniu bestseleriu. Pasakojimas apie bičių dingimą tapo pirmuoju iš Majos Lunde suplanuotos tetralogijos. Antroji knyga „Vandens istorija“ – apie reikalingiausią gyvybei elementą – vandenį.
    Norvegija, 2017-ieji. Signei šešiasdešimt septyneri. Visą gyvenimą ji kovojo už ledynų išsaugojimą, tačiau ką gali vienas žmogus prieš galingą industriją, parduodančią jos gimtųjų kalnų ledą pietų šalims? Vis dėlto ji labai atkakli: atšiauri, vieniša moteris leidžiasi į kelionę savo burine jachta. Ji nori pasiekti Prancūzijos krantus. Jachtoje – nepaprastas krovinys, turintis išgelbėti pasaulį.
    Prancūzija, 2041-ieji. Europa dūsta nuo karščio, išsekę žmonės palieka išdžiūvusius miestus. Naujieji pabėgėliai reikalauja nebe teisių ir laisvių, ieško ne politinio prieglobsčio, o vienintelio dalyko – vandens. Jie bėga į šiaurę. Kaip ir Davidas su dukrele Lou – palikę degančius namus juodu suranda pabėgėlių stovyklą. Ten laukia Davido žmonos ir Lou mamos Anos su kūdikiu. Laukimas alkanas ir kankinantis; žmonės pasiruošę perkąsti vieni kitiems gerkles dėl maisto kąsnio ir ypač dėl vandens. Tačiau Davidas su Lou nepraranda vilties sulaukti Anos. Lietaus. Ir tada išdžiūvusiame sode randa… laivą. Signės laivą.
    Majai Lunde vanduo – gyvybės pagrindas ir romano veikėjus jungianti gija. „Vandens istorija“ – du susipynę pasakojimai apie katastrofą, kuri gali tapti netolima ateitimi. Tai romanas distopija, romanas perspėjimas. Knyga apie meilę ir viltį išsigelbėti.

  • Prižiūrėtojas

    Autorius: David Mitchell

    DAVID MITCHELL (Deividas Mičelas, g. 1969 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių Jungtinės karalystės rašytojų, aštuonių romanų autorius; du iš jų buvo pristatyti Man Booker premijai. 2007 m. žurnalas Time Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“: abiejų romanuose pilna keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų; abu taip pat sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu. Lietuviškai išleista jo knyga „Debesų atlasas“ – vienas įspūdingiausių britų literatūros kūrinių. Savo struktūra panašus yra ir pirmasis D. Mitchello romanas „Prižiūrėtojas“.
    Okinava, Tokijas, Honkongas, Kinija, Šventasis kalnas Mongolijoje, Sankt Peterburgas, Londonas, Airijos sala, Niujorkas – devynios vietos. Devyni pasakotojai. Seksuali Ermitažo prižiūrėtoja, sektantas Okinavoje, jaunas džiazo mėgėjas iš mažutės plokštelių parduotuvės, sukčius britų teisininkas Honkonge, geniali fizikė Airijoje, senutė Kinijoje, bekūnė dvasia Mongolijoje, naktinės radijo laidos vedėjas Niujorke. Kas juos sieja? Kiekvienas pasakoja savo istoriją, kuri prasideda Okinavoje, ir veiksmas toliau slenka vakarų link pagal saulės judėjimo trajektoriją. Romane nėra nieko atsitiktinio: iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančios skirtingų žmonių istorijos yra neatsiejamai susipynusios. Tarpusavio sąsajų daugėja, kol galiausiai viskas susidėlioja į paveikslą – apgalvotą ir pribloškiantį reginį – nutapytą intelektualiai ir su didžiule išmone. Vaizdą, kuriame kiekviena detalė turi savo vietą. Vaizdą, kur kiekvienas įsivaizduoja esąs savo likimo šeimininkas, kol nepaaiškėja, kad pasaulis – tai didžiulis žvėrynas. Ir kad visus stebi Prižiūrėtojas. O kas prižiūri jį? Nereikšmingas vieno veikėjo poelgis tampa esminiu kitos istorijos veiksmu. Ir katastrofos nuojauta vis stiprėja.

  • Stambulas. Prisiminimai ir miestas

    Autorius: Orhan Pamuk

    Visą laiką Stambulas man asocijavosi su grauduliu, kylančiu iš Osmanų imperijos žlugimo nuojautos, skurdo ir po miestą išblaškytų griuvėsių. Visą gyvenimą kovojau su šiuo grauduliu, kol galų gale, kaip ir visi Stambulo gyventojai, susigyvenau su juo.
    Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą jis buvo apdovanotas Nobelio premija. Prieštaringai dėl savo įsitikinimų vertinamas gimtojoje šalyje rašytojas savo romanais pavergė viso pasaulio skaitytojus.
    Rašytojo prozos intelektualumas, liūdesys ir persmelkiantis Stambulo grožis geriausiai atsiskleidžia itin asmeniškoje, užburiančiai poetiškoje knygoje „Stambulas“. Knygoje apie miestą ir patį rašytoją, kurioje legendomis apipinto miesto istorija neatsiejama nuo Orhano Pamuko asmeninės istorijos. Nuo jaunystės Stambulas žavėjo rašytoją; melancholiška miesto siela, atsispindinti pastatuose ir griūvančiuose monumentuose, apleistose vilose ir sulaukėjusiuose soduose, jam ir yra svarbiausia. O kur dar siaurutės šurmuliuojančios gatvelės ir žavingos Bosforo pakrantės... Tačiau drauge tai – ir vaikystės istorija. Mažasis Orhanas iš pradžių stebi miestą, vedamas už rankos mamos, vėliau – pro dėdės automobilio langą, o galiausiai išvaikšto jį pats, patiria jį visa savo esybe. Miestą, kurio likimas savotiškai panašus į Pamukų giminės likimą: buvusi didybė, kosmopolitiška praeitis ir lėtas žlugimas. Miestą, kuriame iki Orhano gimimo didžiuliame akmeniniame name ir gyveno gausi Osmanų imperijos šeima, miestą, kurio pagrindinis, visa persmelkiantis ir neregima migla apsupantis bruožas yra liūdesys.
    Prisiminimų knygoje nuostabiai – įžvalgiai ir melancholiškai – susipina Stambulo ir Pamukų šeimos istorija, praeitis ir dabartis, rašytojo mintys apie žmogaus, miesto ir civilizacijos likimą.

  • Sukurk kroodilą. Kūrėjo išlaisvinimo idėjos

    Autorius: Gediminas Beresnevičius

    Kroodilas? Manai, kad čia klaida? Nesąmonė?
    Ne. Tiesiog jokio kroodilo nėra ir tu gali jį sukurti!
    Jei kasdienė pilkuma žiauriai įgriso, jei feisbukas negyvai užskrolino ir tau mirtinai reikia genialių idėjų, o jų nėra, ar nežinai, ką daryti gyvenimo keblumoje, imk kurti visiškai nesąmoningus kroodilus. Tiksliau – imkis kūrybinių iššūkių, sprogdinančių vidinio kalėjimo sienas.
    Ar nenorėtum išsilaisvinti iš rėmų, į kuriuos esi įspraustas ir kurių gal net nepastebi? Kurdamas savuosius kroodilus ir kitus dalykus išeisi į kūrybos vieškelį. Juo keliaudamas įgausi kūrybinių jėgų, o pasaulis nušvis ryškesnėmis spalvomis. Jei nesustosi, užsiauginsi kūrybiškumo „raumenis“, kurių reikia ne tik darbe, bet ir kitoje veikloje.
    Kaip auginti tuos raumenis? Apie tai ši knyga. Ją parašė Gediminas Beresnevičius – astrofizikas pagal išsilavinimą, oficialiai – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyriaus vedėjas, neoficialiai – vienas fantastikos judėjimo Lietuvoje pradininkų ir pirmojo fantastų klubo „Dorado“ įkūrėjas, knygos „Kūrybiškumo ugdymas kaip žaidimas“ autorius. Iš tikrųjų jis – kovotojas su inercija ir rutina, netikėtumų meistras, visada pasiruošęs išmušti nekaltus žmones iš rutinos vėžių.
    Knygos idėjomis gali vadovautis visi žmonės nuo 8-erių iki 80-ties, norintys į savo aplinką ir save pažvelgti naujomis akimis. Siekiantys per paprastą kūrybą pajusti gyvenimo skonį. Jaučiantys, kad jų viduje slypi lobiai, tik nemokantys jų parodyti. Ar manantys, kad niekas jų viduje neslypi...
    Kūrybiškumą lavinti galima visur ir visada: skaitant knygą, klausantis muzikos, biure, mokykloje, gulint prie jūros, būrelyje, draugų ar draugių vakarėlyje. Knygoje yra uždavinių, kuriuos sprendžiant reikės prisiminti, jog turi galvą. Pratimai – nesudėtingi (dauguma), sąmojingi (kai kurie) ir keičiantys gyvenimą.
    O iššūkiai? Hm... Tikimės, jie padės tau išlaisvinti savąjį kūrėją ir išsilaisvinti pačiam. Įveiksi?

  • Slaptoji pasaulio istorija

    Autorius: Jonathan  Black

    Jonathanas Blackas (tikrasis vardas Mark Booth) - rašytojas, žurnalistas, leidėjas. Oksforde studijavo filosofiją ir teologiją, šiuo metu dirba Hodder&Stoughton. "Slaptoji pasaulio istorija" - kontroversiškiausias autoriaus veikalas, rengtas daugiau nei du dešimtmečius. Knyga tapo New York Times bestseleriu, išversta į 16 kalbų.
    Čia praskleidžiamas paslapties šydas, ilgus amžius dengęs slaptąjį mokymą. Slaptosios draugijos apipintos gandais; jų nariai deginti ant laužo ar kitaip naikinti ir persekioti. Tačiau iki šių dienų paslaptys taip ir liko neišpainiotos.
    Ar tikrai slaptosios draugijos valdo pasaulį? Kodėl Niujorko centriniame parke XIX a. buvo pastatytas egiptiečių obeliskas? Kas suteikė Kolumbui jėgų leistis į kelionę? Ką žinojo Dante? Kodėl buvo balzamuotas Leninas? Kaip slaptasis mokymas paveikė JAV administracijos užsienio politiką Vidurio Europos atžvilgiu? Koks likimas laukia pasaulio?
    Knygoje - okultizmas ir ezoterika, tamplieriai ir rozenkreiceriai, iliuminatai ir dievai, perdavę savo žinias išrinktiesiems, rašytojai ir dailininkai, kuriems buvo atskleistos paslaptys. Autorius kalba apie Kabalą ir ezoterinį budizmą, senovės graikų ir romėnų misterijas, gnosticizmą ir neoplatonikus, "Tūkstančio ir vienos nakties" istorijas, Tomą Akvinietį ir Rogerį Baconą, Dantę, Renesanso misticizmą, Rabelais, Isaacą Newtoną bei okultines naujųjų laikų mokslo bei modernybės šaknis, laisvuosius mūrininkus, mistikus, okultinį bolševizmą, o užbaigia savo tyrimą Naujosios Jeruzalės laukimu.
    Ši knyga privers jus pažvelgti į pasaulį kitaip. Suprasti tikrąsias esminių pasaulio įvykių priežastis.

  • Tobula dovana

    Autorė: Karen Swan

    KAREN SWAN (Karen Svon) – tarptautinio pripažinimo sulaukusi romanų autorė, trijų vaikų mama, gyvena miškuose prie Sasekso ir rašo knygas namelyje medyje. Lietuvių kalba jau išleisti jos romanai „Paryžiaus paslaptis“ ir „Kalėdų dovana“ (Tyto alba, 2017 m.).
    „Tobula dovana“ – istorija apie Laurą Kaningem, kuri, bandydama pabėgti nuo praeities, kuria mažutį ir saugų savo pasaulį: ramus mylintis draugas ir augantis juvelyrikos verslas – viskas, ko ji trokšta. Tačiau vieną dieną į duris pasibeldžia Robas Bleikas. Jis nori užsakyti savo žmonai Ketei ypatingą papuošalą. Tai turi būti vėrinys, kurio kiekvienas pakabukas pasakoja istoriją apie Ketę ir svarbiausius žmones jos gyvenime. Šis vėrinys privalo atskleisti begalinę Robo meilę žmonai. Laura žingsnis po žingsnio susipažįsta su geriausiomis Ketės draugėmis ir draugais, jos šeima ir buvusiais meilužiais. Pamažu jį įžengia į Ketės gyvenimą – kerintį turtingųjų pasaulį, kur oras iškvėpintas levandomis, kur savaitgaliai leidžiami prabangiuose slidinėjimo kurortuose, kur geriausi draugai – žavūs, ekstravagantiški ir pašėlę, kur didžioji gyvenimo meilė konkuruoja su aistromis…
    Laura sužino vis daugiau, ir palaipsniui jai ima skleistis kita tobulos, žavios, geros ir sėkmingos Ketės gyvenimo pusė. Ketės gyvenimas vis labiau žavi Laurą. Ir ne tik: ją traukia ir besąlygiškai savo žmoną mylintis Robas. Galiausiai paskutinė istorija pakeičia jų visų gyvenimus, ilgai saugotos paslaptys iškyla į dienos šviesą, ir Laurai tenka pasirinkti – gyventi gyvenimą, kurį jį susikūrė ar būti tokia, kokia yra.
    „Tobula dovana“ – nuostabus pasakojimas apie stiprybę išgyvenant netektį, apie meilę ir išdavystę ir apie pasirinkimus, kurie tampa lemtingi.

  • Romanas su Italija

    Autoriai: Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius

    Aštuoniolika valandų. Nuo aušros iki vidurnakčio.
    Tiek laiko gyvensite Italijoje skaitydami šią knygą. Kartu su jos autoriais prabusite triukšmingame pietinės Romos kvartale, eisite į barą puodelio espreso, sveikinsitės su kaimynais, aiškinsitės itališko cornetto kremo paslaptis, gyvensite šio didžiulio, labai seno ir elegantiško miesto ritmu. Eisite pietauti, studijuosite teisingus ir neteisingus patiekalų valgiaraščius Romos centre, gersite aperityvą Amžinojo miesto rūmuose ir terasose. Galiausiai pasijusite tarsi filmo „Didis grožis“ (La grande bellezza) veikėjai ir, galimas daiktas, įsimylėsite Romą, Italiją.
    O paskui... Paskui išgyvensite įtampos ir pykčio akimirkas. Kitaip ir negali būti, nes „Romanas su Italija“ pulsuoja tuo, ką italai vadina amore e odio – meilė ir neapykanta, nes tuos pačius via Appia Antica, senojo Apijos kelio, akmenis prieš du tūkstančius metų mynęs poetas Publijus Ovidijus Nazonas lotyniškai rašė: Odero, si potero; si non, invitus amabo – „Neapkęsiu, jeigu galėsiu, o jei ne – įsimylėsiu.“
    Ši knyga – lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata – parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai. Istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, lankytis pas ginekologą, leisti sūnų ir dukrą į mokyklą, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.
    Perskaitę šią knygą ir praleidę vieną dieną Romoje, nė nepajusite, kad dviejų lietuvių romanas su Italija užtruko ketvirtį amžiaus.
    Paulius JURKEVIČIUS – žurnalistas, rašytojas, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu Romoje ir Vatikane, vėliau bendradarbiavo su dienraščiu „Verslo žinios“, savaitraščiu „Veidas“, „Žinių radiju“. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt apžvalgininkas. Išleido knygas: „Staltiesės ritmu“ (2010), „Italija“ (bendraautoris, 2012), „Sava Roma“ (bendraautoris, 2014), „Knyga apie ypač tyrą“ (2015), „Dėl skonio ginčijamasi“ (2017).
    Ieškokite istorijos! Visur, kur tik lankysitės ir matysite aikštes, fontanus, skersgatvius, ieškokite aistrų, dramos, tragedijos su laiminga pabaiga arba šiek tiek liūdnos komedijos! Net pats mažiausias miestukas turi savo antikos šmėklas, viduramžių egzekucijų vietas, Renesanso didvyrius arba didvyres, kraują stingdančias keršto istorijas. Ieškokite personažų, galinčių visiškai kitokia šviesa nužerti gatvės, kuria dabar einate, grindinį, bažnyčią, kurioje manote rasti vieną nukryžiuotąjį, o ten – daugybė nelaimingųjų – istorijos nukryžiuotųjų vardų, pavardžių, datų. Jeigu žiūrėsite į akmenį kaip į akmenį, į klauptus kaip į klauptus, į aikštės kvadratą kaip į kvadratą, jeigu atsisakysite išgerti istorijos svaigalų, ką gi – būsite pasmerkti nuoboduliui. Akmeniniam, mediniam arba kvadratiniam turistiniam nuoboduliui. (Paulius)
    Jurga JURKEVIČIENĖ – žurnalistė, rašytoja, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente Romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L’Officiel“, „Ieva“, „Stilius“, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto“ televizija. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių“ bendraautorė. Išleido knygas: „Italija“ (bendraautorė, 2012), „Sava Roma“ (bendraautorė, 2014), „Itališkos elegancijos kodas“ (2015), „Stilingi egoistai“ (2017).
    Mūsų pirmųjų namų via Aurelia šalia etruskų nekropolio nuoširdžiai nekenčiau. Jau pirmąją savaitę mane ištiko panikos priepuolis – esu įkalinta. Rustico – kaimiško stiliaus namas, akmenimis ir etruskų mūrų liekanomis nubarstyti takeliai, migdolų ir kivių medžiais žydinčios kalvos aplinkui, apelsinmedžių alėja nuo pat cancello – metalinių vartų iki šeimininko Ciro namo – tik išoriškai atrodė svaiginamai. Kasdien bliaunančios avys, katės, du milžiniški šunys maremanai neleido abejoti – itališka tenuta – privati valda – verta filmo.
    Ciro, Romos priemiesčio Ladispolio nekilnojamojo turto agentas, džiaugėsi padaręs gerą darbą – apgyvendinęs savo plantacijoje akredituotus žurnalistus – ir kas rytą po mūsų miegamojo langais birbindavo traktorių. Praskleisdavau užuolaidą, o jis šypsodavosi man lyg princas ant balto žirgo: buongiorno, giornalista Jurga – sveika, žurnaliste Jurga.
    Ciro, o dar labiau jo žmona Agostina tarėsi mums suteikę svajonių būstą už minimalią nuomos kainą. Galbūt...Bet kur čia mano svajonių Italija, kur spindinčios vitrinos, kur mada, kokiais čia aš vilkėsiu drabužiais, kokius avėsiu batelius?...(Jurga)

  • Paslapčių bokštas

    Autorė: Rachel Hore

    RACHEL HORE (Reičelė Hor) – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, tampančias bestseleriais. „Paslapčių bokštas“ – trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.
    Ar sapnai gali būti perduodami iš kartos į kartą? Vaikystėje Džudė dažnai sapnuodavo tą patį košmarą: ji bėga per tamsų mišką, šaukdama mamą. Dabar šešiametė dukterėčia Vasara taip pat dažnai prabunda šaukdama, ir Džudei darosi neramu.
    O juk ji tenorėjo sužinoti tiesą. Tiksliau iš pradžių norėjo tik įvertinti astronominių prietaisų ir knygų kolekciją viename Norfolko dvare. Tai daugiau nei profesija, senos knygos – jos aistra. Ir galimybė patyrinėti vienišiaus Entonio Vikamo, XVIII a. astronomo, palikimą pasirodė jai labai viliojanti. Trumpam ištrūkti iš Londono į vietas, kuriose ji užaugo, pasimatyti su seserimi ir dukterėčia...
    Tačiau kai Džudei ima vertis tragiška Vikamo istorija, ji ima suprasti, kad prieš keletą šimtmečių gyvenusio astronomo ir jo įdukros Esteros likimai susiję su josios. Nuorodų ir sąsajų vis daugėja, ir atrodo, kad visų paslapčių raktas slypi bokšte, iš kurio Vikamas ir Estera stebėdavo žvaigždes. Tačiau ką bendra tas bokštas gali turėti su sapnais?
    Džudė ieško praeities raktų, kurie padėtų jai suprasti ir išgyventi dabartį. Šimtmečių senumo laiškai ir dienoraščiai, prarasta ir naujai surasta meilė, auksinis vėrinys su septynetu deimantinių žvaigždučių, slėptuvė bokšte – visa tai susipina į vieną istoriją, kurios paslaptys ir atradimai įtraukia ir nebepaleidžia.

  • Motinos pienas

    Autorė: Nora Ikstena

    Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.
    Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.
    Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.

  • Mėnulio sesuo

    Autorė: Lucinda Riley

    Pasitikėk savo nuojauta, Tige, ji niekada tavęs neapvils. Tėtis Atlantas yra tai sakęs man daug kartų.
    Lucinda Riley (Liusinda Raili) – Airijoje gimusi rašytoja, kurios knygos išverstos į 30 kalbų; pasaulyje jų parduota daugiau nei 15 milijonų egzempliorių. Ciklas „Septynios seserys“ – pasakojimas apie įvaikintas seseris, moteris-mįsles, ieškančias savo tikrųjų šaknų. Pirmosios keturios ciklo knygos tapo pasauliniais bestseleriais, pagal jas Holivude ruošiamasi kurti serialą.
    „Mėnulio sesuo. Tigės istorija“ – apie penktąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Tigė nuo mažens buvo ypatinga. Iškeliavusi dirbti į Škotiją, atokų Kinerdo dvarą, ji pamilsta jo savininką Čarlį. Tačiau greta gyvenantis senas čigonas Čilis sako, kad jam lemta parvesti Tigę namo – į Ispaniją, Granadą, kur daugybę amžių gyveno jos šeima.
    Ir Tigė leidžiasi į Sakromontės urvus, kur kadaise gyvenę čigonai turėjo palikti savo namus dėl pilietinio karo. Ten ji suranda tai, kas liko iš jos šeimos, ir sužino nepaprastą istoriją apie žmones, galėjusius numatyti ateitį, apie savo senelę – geriausią flamenko šokėją. Suradusi savo šeimą, ji tikisi rasti ir atsakymus į klausimus, kuriuos kelia jos širdis.
    Nuo Škotijos iki Ispanijos, nuo Niujorko iki Pietų Amerikos Tigė vynioja praeities giją, vis giliau grimzdama į šeimos praeitį. Akylai stebima aiškiaregystės dovaną turinčios brujos ji atranda savyje gydymo talentą. Bet likimas verčia Tigę apsispręsti – likti su ką tik rasta savo šeima ar grįžti į Kinerdą, kur laukia Čarlis…
    Svaiginanti Tigės istorija – tarsi flamenko šokis, kur susipina aistra, nuojauta, likimas ir meilė.
    Kas laukia kitų seserų? Ar seserų tėvas Atlantas iš tiesų mirė? Istorijos tęsiasi.

  • Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų

    Autorė: Violeta Palčinskaitė

    Antrąją „Babilonų“ knygą pavadinau „Paslapties babilonai“. Nes visas mūsų gyvenimas yra paslaptis: gimimas, mirtis ir kiekviena diena. Juk atsibudę rytą dar nežinome, kuo ta diena baigsis. (Violeta Palčinskaitė).
    Garsi poetė, dramaturgė, trisdešimties knygų autorė Violeta Palčinskaitė prieš ketvertą metų išleido atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“, nors buvo tvirtai sau pažadėjusi niekada nerašyti memuarų. Knyga sulaukė didelio skaitytojų dėmesio ir galbūt jis labiausiai paskatino poetę grįžti prie šio žanro.
    Knygoje sutinkame būrį žinomų kūrėjų, kartu su autore keliaujame po Lietuvą ir pasaulį, patenkame į netikėčiausias situacijas. Čia „veikia“ ir Paulius Širvys, Juozas Miltinis, Donatas Banionis bei užsienio rašytojai, su kuriais poetei teko susitikti įvairiausiomis aplinkybėmis.
    Su puikiu humoru papasakota kelionė laiku iliustruota eilėraščiais. Čia pateikiamos gyvenimiškos istorijos, kurių liudininkė, o dažnai ir dalyvė yra pati rašytoja, leis skaitytojui ne tik patirti tikrą skaitymo malonumą, bet ir rasti atsakymą į dažnai užduodamą klausimą: iš ko, kaip gimsta nesenstantis eilėraštis? 

  • Hercogas ieško žmonos!

    Autorė: Virginia Heath

    Į žmonos paieškas jokiu būdu negalima žiūrėti atmestinai! Dažnai jauni džentelmenai leidžia širdies balsui nustelbti proto patarimus ir susisaisto santuokos saitais deramai visko neapsvarstę. Atminkite, kad stačia galva nėrus į vedybinį gyvenimą vėliau dažniausiai tenka gailėtis.
    Renkantis tobulą žmoną negalima skubėti. Juk žmona yra ir jūsų atspindys. Kas, jei ji bus prasta šeimininkė? Ar pernelyg tiesmukai reikš nuomonę? Bus linkusi karščiuotis arba ją dažnai apims liūdesys?
    Tokia žmona galiausiai taps jums kliuviniu. Teks apgailestauti dėl tos nelemtos dienos, kai susisaistėte šventosios sąjungos saitais.
    Benetas Montagis, šešioliktasis Avelio hercogas, ieško tobulos žmonos. Iš gausaus būrio merginų jis jau išsirinko penkias savęs vertas kandidates... Bet staiga pasirodžiusi jo tetos kompanionė sumaišo visas kortas.
    Amelijai Mansfild teko sunkiai kovoti dėl vietos po saule, todėl nieko keisto, kad ji linkusi padėti vargšams. Tačiau svečiuojantis pas hercogą derėtų vengti abejotinų užsiėmimų. Ameliją siutina Beneto pasirinktas būdas ieškoti žmonos, tačiau vis tiek tenka leisti laiką jo draugijoje. Pamažu ji geriau pažįsta hercogą ir supranta, kad jis gali būti netgi labai žavus ir viliojantis...

  • Lemtingas valsas

    Autorė: Catherine Tinley

    Pilkai pelytei laikas suspindėti...
    Kad išsaugotų nuosavybę, grafas Šalfordas privalo vesti pasiturinčią paveldėtoją. Turtinga gražuolė Henrieta Baksted – puiki kandidatė. Tai kodėl grafo akys vis krypsta prie jos pusseserės Šarlotės Vinkroft?
    Šarlotė – drąsi, laisva ir apsiskaičiusi mergina, aplinkinius akimirksniu sužavinti nuoširdumu. Tik ne savo tetą, griežtąją ledi Baksted! Apsigyvenusi pas giminaičius Londone, Šarlotė priversta paklusti šiuose namuose vyraujančiai tvarkai, nereikšti savo nuomonės ir laikytis nuošaliai. Juk tikra dama negali parodyti, jog išmano tai, apie ką kalbasi džentelmenai! Viešnagė, kurios mergina taip laukė, pamažu tampa rimtu išbandymu, o ne smagiu nuotykiu. Tačiau Šarlotė yra priversta susitaikyti su esama padėtimi, kol jos tėvas grįš atlikęs dar vieną kariuomenės užduotį.
    Šarlotė iš tolo stebi, kaip jos pusseserė Henrieta flirtuoja su jai meilikaujančiu grafu ir kitais kilmingais kavalieriais. Kol netikėtai vienas pavogtas šokis atskleidžia jos pačios slapčiausius troškimus. Mergina supranta, kad niekada neprilygs gražuolei pusseserei ir netiks grafui į žmonas. Tačiau širdžiai neįsakysi. Būdama Adamo glėbyje ji gali bent pasvajoti apie ilgai ir laimingai pabaigą!

 
Savanoris bibliotekoje