Churchillio dukterys

Autorė: Rachel Trethewey

Linksmos, patrauklios ir draugiškos seserys Diana, Sarah ir Mary būtų švytėjusios bet kokioje šeimoje. Tačiau jos kilo ne iš bet kokios, o iš Churchillio šeimos ir niekada nei pačios, nei kiti to nepamiršo. Diana – įsitempusi ir kiek nepasitikinti savimi, Sarah – žavinga ir užsispyrusi, Mary – patikima ir ryžtinga. Kiekviena kitokia, bet visos labai atsakingos viena už kitą, už šeimą ir už šalį. Jas supo itin iškilios asmenybės, tačiau merginos buvo ne tik guvios aukštuomenės damos. Nuolat ir ištikimai lydėdamos savo garsųjį tėvą keliavo po pasaulį ir tapo svarbiausių istorinių įvykių liudininkėmis. Buvo šalia Winstono Churchillio Antrojo pasaulinio karo konferencijose Teherane, Jaltoje, Potsdame. Nuolat sukiojosi tarp to meto garsenybių, o aplinkui vyko pasaulio istoriją keičiantys procesai, tačiau kiekviena išlaikė savo unikalų ryšį su įžymiuoju tėvu iki pat pabaigos ir pačios nugyveno sklidiną aistros, dramų ir tragedijų gyvenimą.

Vis dėlto knyga „Churchillio dukterys“ apie šias tris moteris – ne tik pasakojimas apie mūšius parlamente, karo lauke ir konferencijose. Tai plati Europos kultūrinė bei politinė panorama ir intymiai atvira saga, atskleidžianti sudėtingą garsios šeimos gyvenimą audringame XX amžiuje.

Saragosos vartai

Autorė: Virginija Jasukaitytė

„RAŠAU apie tave, mergaite moterie, bevardę ir beamžę. Tu esi iš skirtingų laikmečių ir gali būti bet kuri iš mūsų, o mes – tavimi. Nes visos mes panašios, nors esame skirtingos ir skiriasi mūsų vardai. Bet visas jungia vienintelis KAŽKAS... Ar visa tai tikrai buvo, o jei nebuvo, tai kodėl negalėtų būti? Ir jeigu kartais pavadinsiu tave kokiu nors vardu, tai tikriausiai būsiu sugretinusi su kuria nors iš mūsų. Tai nebus klaida, nes mes visos esame tu...“ Virginija Jasukaitytė

Jokūbo knygos

Autorė: Olga Tokarczuk

Romane „Jokūbo knygos“, kurio visas pavadinimas yra „JOKŪBO KNYGOS, arba DIDŽIOJI KELIONĖ per septynias sienas, penkias kalbas ir tris dideles religijas, neskaičiuojant tų mažų. MIRUSIŲJŲ papasakota, o AUTORĖS papildyta KONJEKTŪROS metodu, semiantis iš įvairių KNYGŲ, taip pat iš VAIZDUOTĖS, kuri yra žmogui didžiausia natūros DOVANA. Protingiems prisiminti, tėvynainiams pagalvoti, neišmanėliams pasimokyti, o melancholikams prasiblaškyti.“, rašytoja, pasakodama Jakobo Franko istoriją, originaliai, netikėtais rakursais nagrinėja komplikuotas daugiatautės, daugiakonfesės Lenkijos problemas. Šis kone tūkstančio puslapių epas rašytojai atnešė prestižinį „Nike“ apdovanojimą (2015) ir neabejotinai prisidėjo prie sprendimo paskirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 metų Nobelio premiją paskyrė O. Tokarczuk, šį istorinį jos romaną apibūdino kaip rašytojos opus magnum.

Romanas mums atveria spalvingąjį XVIII amžių. 1752 metai. Į Rogatiną Podolėje atvyksta kašteliono Kosakovskio žmona Kotryna ir ją lydinti poetė Elżbieta Družbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benediktas Chmielovskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje daug ką jie aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.

Šiek tiek vėliau, taip pat į Podolę, atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas – Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.

Beveik tūkstantis puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius. Šioje knygoje autorė ne tik nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, kvapus ir žmonių santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris vieną šalia kitos egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie praeitį, XVIII amžių, Apšvietos išvakares, autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas.

Dalios Grinkevičiūtės dalia

Autorius: Valentinas Sventickas

Ši knyga „Dalios Grinkevičiūtės dalia“ – tai literatūros kritiko, Nacionalinės premijos laureato Valentino Sventicko monografija, skirta garsiausios tremties literatūros kūrėjos Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo ir kūrybos apmąstymams.

Pasak knygos autoriaus:

„Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) yra parašiusi svarbiausius, geriausius žinomus lietuviškosios tremties literatūros kūrinius. Tai memuariniai pasakojimai, pavadinti „Atsiminimais“ ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“ Trumpai kalbant, jie labiausiai vertinami dėl tikroviškų tremties vaizdų, išraiškingo įvykių įprasminimo, publikavimo rezonanso ir dėl to, kad parašyti talentingo žmogaus. (...)
Kai rašoma apie išskirtinai dramatiško likimo žmogų, kai jo likimo gijos siejasi su skaudžiais tautos gyvenimo įvykiais, kai atrodo, kad tiesiog būtina įterpti paties to žmogaus išsisakymų, – biografijos pasakojimas savaime įgyja savybių ir intonacijų, tartum neteikiančių galimybės rašyti trumpai ir koncentruotai.
Tebus čia bandymas tą padaryti. Kam jo reikia? Kad žmonės rastų trumpą D. Grinkevičiūtės gyvenimo aprašymą. Kas inspiruoja ir palaiko tokį autoriaus nusiteikimą? Pačios D. Grinkevičiūtės gebėjimas rašyti lakoniškai, leisti byloti faktams, pasikliauti jų iškalba.“

Sidabrė

Autorius: John le Carre

Džulianas Londslis išsižadėjo prestižinio darbo Londono Sityje dėl paprastesnio gyvenimo – dabar jis knygynėlio savininkas nedideliame Anglijos pajūrio mieste. Netrukus pas jį užsuka paslaptingas lankytojas. Jo vardas Edvardas, jis lenkų kilmės ir gyvena Sidabrėje – dideliame name miestelio pakraštyje. Edvardas įtartinai daug žino apie Džuliano šeimos gyvenimą ir per karštai domisi naujuoju jo verslu.

O tuo metu britų žvalgybos vadovybė sužino apie itin slaptos informacijos nutekėjimą ir imasi tyrimo, atvesiančio į tą patį nuošalų pajūrio miestelį...

Romanas „Sidabrė“ – didžio mūsų epochos kronikininko Johno le Carré kūrinys, pasakojantis apie tai, kaip visuomeninė pareiga susiduria su asmeninėmis moralinėmis nuostatomis, o naivumas – su patirtimi. Knygoje, be kita ko, mėginama atsakyti į klausimą, kiek mes iš tiesų skolingi žmonėms, kuriuos mylime.

Iš languotų sąsiuvinių. Dešimties metų (2011–2020) užrašai

Autorius: Algimantas Mikuta

Rašytojo, poeto, vertėjo Algimanto Mikutos 2011–2020 metų užrašai „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“, sukurti paprasta, tačiau turtinga, gyva kalba, toli gražu neapsiriboja vienu dešimtmečiu – išvystame platų ir spalvingą temų spektrą. Languotuose sąsiuviniuose be savicenzūros ir slapukavimo gula visa, kas tik šauna autoriaus galvon, nuo įdomių gamtos detalių iki politinių peripetijų ar net pastebėjimų žiniasklaidoje, spaudoje, neretai atsigrįžtant tiek į plačiąją, tiek į asmeninę istoriją, atrandant netikėtų paralelių, atmenant įdomias asmenybes, vietas, įvykius, skiriant dėmesio kūrybai, kultūrai bei literatūrai, jų tendencijoms ir kaitai. Vieniems Mikuta negaili gero žodžio, kitus smagiai patraukia per dantį, atsiranda ir ką griežtai sukritikuoja. Chronologinis teksto išdėstymas leidžia lengviau atpažinti aktualius kontekstus, tačiau prie šios struktūros prisirišti nebūtina – juk mintys retai kada juda tiesėmis.

Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė

Autorės: Daiva Šabasevičienė, Ada Paukštytė

Vytautas Paukštė (1932–2022) – vienas garsiausių XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Lietuvos teatro ir kino aktorių, iki pat paskutinių gyvenimo metų dirbęs Klaipėdos dramos teatre, sukūręs apie šimtą trisdešimt vaidmenų teatre ir apie septyniasdešimt – kine, savo talentu formavęs kelių kartų Lietuvos teatro žiūrovų skonį ir aktorinės meistrystės standartus.

Knygoje, kurią sudarė teatrologė Daiva Šabasevičienė ir aktoriaus dukra Ada Paukštytė, analizuojami Vytauto Paukštės sukurti vaidmenys, pateikiami jį pažinojusių kolegų prisiminimai, pokalbių su Vytautu Paukšte fragmentai, kuriuose išryškėja gilus, filosofinis jo žvilgsnis į teatrą ir gyvenimą.

Man atrodo, aktorius pirmiausia turi siekti, kad žiūrovas jį ir jo kuriamą paveikslą suvoktų kaip vientisą reiškinį. Čia ir pasireiškia mūsų profesijos paslaptis. Gavus vaidmenį, reikia jame surasti charakterio grūdą, pagyvinti jį tokiais štrichais, kurie žiūrovui leistų pajusti tam tikrą žmogaus tipą su vien jam būdinga individualybe.  Vytautas Paukštė

Tikrai nutiks kas nors nuostabaus

Autorius: Gianluca Gotto

„Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ – tai pasakojimas apie dvasinę kelionę.

Deivido gyvenimas pasikeičia kone akimirksniu – jam atrodo, kad nebeliko dėl ko gyventi. Tačiau, nors ir kamuojamas tamsiausių minčių, jis ryžtasi atlikti neseniai mirusio senelio jam skirtą užduotį ir keliauti į Vietnamą. Ten sutinka Gvilį, jaunatvišką, šviesų ir išmintingą žmogų. Spalvingoje ir magiškoje šalyje jiedu aplankys daugybę miestų ir kaimų. Fizinė kelionė taps vidine, o jos metu pranyks vien racionaliu požiūriu grįsta pasaulio samprata ir atsivers čia ir dabar vykstančio gyvenimo grožis.

Populiarus italų rašytojas, keliautojas, tinklaraštininkas Gianluca Gotto romane pasakoja apie tai, kaip atrandame save tik save praradę. Laimės paieškų temą autorius perkelia į universalų lygmenį: galutinis kelionės tikslas – pakeisti ne gyvenimo būdą, o dvasios būseną, nes gyvenime svarbu būti ne akmeniu, o upe. Ir dar svarbu atsiminti, kad „rytoj ir vėl patekės saulė“.

G. Gotto knyga – ne taisyklių rinkinys, o neįtikėtinų įvykių ir virsmų romanas, kviečiantis ne priešintis, o atsiduoti gyvenimo neapibrėžtumui ir mylėti jį net tada, kai viskas vyksta ne taip, kaip tikėjaisi, kai manai nenusipelnęs to, kas atsitiko, kai atrodo, kad problemos niekada nesibaigs. Būtent tada ir nutinka šis tas nuostabaus.

Skaistusis mėlis

Autorė: Tracy Chevalier

Dvi moteris – Elą Turner ir Izabelę diu Mulen – skiria ištisi šimtmečiai, tačiau sieja lemtinga giminės paslaptis

Ela Turner su vyru persikelia iš JAV į mažą Prancūzijos miestelį. Ji žino, kad kadaise jos protėviai gyveno šiame krašte. Moteris pasiryžusi įsilieti į čionykštį gyvenimą: prisimins kadaise išmoktą prancūzų kalbą, imsis pribuvėjos praktikos ir pradės kurti savo pačios šeimą.

Vis dėlto gyvenimas čia ne toks idiliškas, kaip Ela įsivaizdavo: vietiniai su ja – pašaliete – elgiasi šaltai, liežuvauja, o dar tas įkyrus vis pasikartojantis sapnas, neleidžiantis išsimiegoti. Ela įsikala, kad vietiniai ją priims tuo atveju, jeigu ji išsiaiškins savo giminės istoriją ir įrodys nesanti svetimšalė. Į pagalbą jai ateina dailus bibliotekininkas Žanas Polis. Ieškojimai juodu nuveda į Sevenų regioną – Turnjė šeimos gimtinę atokioje kalnuotoje vietovėje.

XVI a. valstietę Izabelę diu Mulen, visų vadinamą Raudonplauke, vietiniai engia dėl plaukų ir Mergelės Marijos garbinimo. Izabelė pastoja ir neturi kito pasirinkimo, kaip tik ištekėti už įtakingos Turnjė šeimos sūnaus, tačiau vedybinis gyvenimas laimės neatneša. Šventojo Baltramiejaus nakties žudynių pasekmės, nuvilnijusios per visą šalį, priverčia Turnjė šeimą bėgti į Šveicariją. Vis dėlto nelaimingas likimas Izabelę atsiveja ir čia, o šokiruojanti jo atomazga lieka tūnoti nežinioje, kol, prabėgus keturiems šimtmečiams, pasirodo Ela...

Juodoji vasara

Autorius: M. W. Craven

Detektyvas seržantas Vašingtonas Po ir analitikė Tilė Bredšou, jau pažįstami skaitytojams iš trilerio „Marionetės“, vėl susiduria su nepaaiškinama byla.

Viskas prasideda vieną nuobodžią dieną, kai akivaizdžiai sutrikusi jauna moteris užsuka į nuošalų policijos skyrių Kambrijos grafystėje. Ji tvirtina esanti Elizabeta Kyton – ta, kurios, Po tvirtu įsitikinimu, jau seniai neturėtų būti tarp gyvųjų...

Prieš šešerius metus, dirbdamas vyresniuoju tyrėju, Po narpliojo bylą, susijusią su Elizabetos dingimu. Nors trūko pagrindinio įkalčio, detektyvas neabejojo, kad Elizabetą nužudė jos tėvas – garsus virtuvės šefas Džeradas Kytonas. Pasitikėdamas niekad neklystančia intuicija, Po pasiuntė vyrą už grotų.

Netikėtai atsiradusi mergina užmena begalę mįslių gausiam policijos būriui ir Vašingtonui Po, kuris dabar gali prarasti kur kas daugiau nei karjerą. Ar dėl jo kaltės buvo nuteistas nekaltas žmogus? O gal Elizabeta tik dedasi tuo, kas nėra? Galbūt visa tai kur kas didesnio plano dalis? Tyrimas tampa dar painesnis, kai Elizabeta vėl pradingsta, o pėdsakai ima vesti link Po.

Karo merginos

Autorius: V. S. Alexander

„Karo merginos“ - tikrų faktų įkvėpta istorija apie trijų moterų kovą su naciais.

Lenkijos žydaitė Stefa Majevska su tėvais ir jaunesniu broliu išgyvena Varšuvos bombardavimą, tačiau, naciams okupavus miestą, šeima prievarta iškraustoma į getą. Mergina suvokia, kad jos vos prasiskleidęs gyvenimas bet kurią akimirką gali nutrūkti. Žydų menkinimas, vergiškas darbas, badas, nepriteklius ir deportacijų grėsmė – geto kasdienybė, verčianti sukti galvą, kaip išgyventi. Nors į nugarą alsuoja mirtis ir pavojai, Majevskiai nepraranda vilties ištrūkti.

Stefos vyresnioji sesuo Hana, seniai palikusi gimtuosius namus, taip pat patenka į pragaištingą karo sūkurį. Per plauką išgyvenusi vokiečių bombardavimą Londone, mergina sulaukia netikėto pasiūlymo – dirbti Specialiųjų operacijų valdyboje. Į Varšuvą ji grįžta jau kaip britų vyriausybės agentė. Nors svarbiausia Hanos užduotis – šnipinėti nacius, merginai labiausiai rūpi padėti gete įkalintai šeimai.

Nepaisydama netikėtai vidury Varšuvos išdygusios sienos, skiriančios žydus nuo katalikų, Janka Danek ne kartą ištiesia gete įkalintiems Majevskiams pagalbos ranką. Jos santykiai su savo vyru, tarnaujančiu naciams ir nusiteikusiu prieš žydus, vis blogėja. Tik tarp Jankos ir Majevskių šeimos užgimusi draugystė tampa būdu pasipriešinti nacių skleidžiamai tamsai.

Gražūs ir pasmerkti

Autorius: Francis Scott Fitzgerald

„Gražūs ir pasmerkti“ – antras XX a. amerikiečių literatūros klasiko, „prarastosios kartos“ simbolio F. Scotto Fitzgeraldo (1896–1940) romanas, parašytas po „Šioje rojaus pusėje“ (1920), prieš „Didįjį Getsbį“ (1925). Nuo pirmos „Gražių ir pasmerktų“ publikacijos (1922) iki šio romano vertimo į lietuvių kalbą praėjo lygiai šimtas metų, pasaulyje daug kas pasikeitė...

O tada buvo džiazo amžiaus pradžia, laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo, kai daugelis žmonių į gyvenimą žiūrėjo kaip į begalinį pokylį, kuriame „apsvaigti būdavo gera – viskas aplinkui sužibdavo, nušvisdavo neapsakoma šviesa“. Niujorkas tada nėrėsi iš kailio. Aktorės kasmet pasirodydavo naujuose spektakliuose, leidėjai pristatydavo naujas knygas, šokėjai – naujus šokius, „o geležinkelių bendrovės – naujus traukinių eismo tvarkaraščius su naujomis klaidomis vietoj senųjų, prie kurių nuolatiniai keleiviai jau buvo pripratę“.

Antonis su Glorija, labai panašūs į patį F. Scottą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą, gyvena ir šėlsta Niujorke. „Kokios kirmėlės yra tos moterys, pilvais šliaužiančios per savo nykų santuokinį gyvenimą!“ – rašo Glorija dienoraštyje. Ji ne tokia. Ji džiaugiasi, kad ją išsirenka patraukliausi vyrai; džiaugiasi ir aršiu kitų merginų pavydu. O Antonis? Jis „labai švarus – ir iš išvaizdos, ir iš tikrųjų, toks itin švarus, kokie būna tik gražūs žmonės“. Antonio ir Glorijos santuoka nepaverčia nuobodžiais sutuoktiniais. Bet vienas vakarėlis baigiasi lemtingai, ir juodu netrukus pasidaro „panašūs į aktorius, nebeturinčius nei kostiumų, nei savigarbos, todėl nebegalinčius deramai vaidinti tragedijoje“.

Na, gal ir nedaug kas pasikeitė pasaulyje per šimtą metų...

Kodėl pavojinga rūkyti lovoje

Autorė: Mariana Enriquez

Mariana Enríquez yra viena iš svarbiausių šiuolaikinės gotikinės literatūros rašytojų, kalbančių apie universalias problemas, tokias kaip nelygybė, psichinės ligos, panieka kitam, valstybės žiaurumas. Nors jos apsakymus dengia siaubo ir makabriškumo šydas, juose aptariami simboliai atspindi šiuolaikinės Argentinos religines, politines ir socialines realijas, purtančias šalį pastaruosius keletą dešimtmečių. Šioje rinktinėje „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ jai ypač svarbu pabrėžti, kokią įtaką politiniai nesutarimai, visuomenės spaudimas ir skurdas daro vaikų bei moterų gyvenimui – vaikų vaiduokliai apninka gražiausius miesto parkus, moterys skęsta neviltyje ir kenčia nuo psichinių sutrikimų, paauglės, norinčios žūtbūt įrodyti savo vertę, imasi drastiškų veiksmų.

Autorė negaili kraupių aprašymų ir nevengia būti tiesmuka, solidarizuojasi su nuskriaustaisiais ir siekia, kad skaitytojas ne tik susipažintų su visuomenės ydomis, bet ir pajustų atjautą bei gailestį atstumtiesiems. Savo kūryba autorė kviečia išsklaidyti patogaus gyvenimo rūką ir pamatyti, kokia skaudi gali būti kitų kasdienybė.

Fo

Autorius: J. M. Coetzee

J. M. Coetzee romane „Fo“ perkuria Robinzono Kruzo istoriją taip, kad skaitydamas negali atsitraukti nuo pasakojimo, lyg pats būtum įvykių dalyvis ir lėmėjas.

Suzana Barton per nelaimingą atsitikimą atsiduria negyvenamoje saloje. Ten ją randa Penktadienis ir nuveda pas savo šeimininką Kruzą – irzlų, despotišką vyrą, praradusį norą ištrūkti. Suzanai Penktadienis kelia baimę – ne tik dėl to, kad galbūt yra iš žmogėdrų genties, bet ir dėl to, kad jam išpjautas liežuvis. Ji nėra tikra, kad jį sužalojo ne Kruzas, o vergų pirkliai, bet iš Penktadienio negali to sužinoti – jis nebylys ir gyvena savo pasaulyje, į kurį nei Kruzas, nei Suzana nėra įleidžiami.

Vieną dieną netoliese plaukęs laivas atneša išsigelbėjimą. Ištrūkusi iš salos ir sugrįžusi į Londoną moteris susisiekia su iškiliu rašytoju Danieliumi Fo, prašydama papasakoti jos istoriją.

J. M. Coetzee nūdienos pasaulio problemų ištakas tarsi atranda D. Defoe kūrinyje „Robinzonas Kruzas“. Penktadienio negalia kalbėti – tai ne tik užuomina į tylą kaip kolonizacijos įrankį, bet ir visuotinio mūsų laikų nesusikalbėjimo aliuzija. Ar galima ką nors atstatyti, kai žala jau padaryta? Svarbi ir naratyvo perspektyva – pasakojama moters vardu ir taip sukuriamas kontrastas vyriškajam dominavimui D. Defoe romane. J. M. Coetzee koncentruoja pasakojimą ties Suzanos Barton, moters, ir Penktadienio, bebalsio, personažais. Autorius kelia daugybę klausimų, į kuriuos nepateikia tiesaus atsakymo. Šis romanas – tikrų tikriausias intelektualus galvosūkis literatūros gurmanams.

Poilsio namai

Autorė: Sarah Pearse

Pranešimas svečiams: įvyko nelaimingas atsitikimas, aplinkybės tiriamos. O tuo tarpu - malonios viešnagės.

Atokioje Anglijos saloje duris atvėrė poilsio namai, žadantys idilišką prieglobstį gamtos apsupty. Vis dėlto pačią salą, vietinių vadinamą Giltinės uola, gaubia tamsi praeitis. Sklando gandai, kad ši sala prakeikta, mat kadaise čia siautėjo serijinis žudikas.

Vieną dieną ant uolų, šalia jogos paviljono, randama negyva jauna moteris. Aplinkybės byloja, kad tai – nelaimingas atsitikimas. Tačiau detektyvė Elina Vorner išsiaiškina, kad auka nebuvo poilsio namų viešnia. Negana to – šios moters apskritai neturėjo būti saloje.

Kuo daugiau laiko Elina praleidžia saloje, tuo daugiau paslapčių iškyla į dienos šviesą. O nutikus dar vienai nelaimei, detektyvė ima įtarti, kad šie incidentai ne atsitiktiniai. Bet kodėl kas nors turėtų taikytis į šių prabangių poilsio namų svečius? Elina supranta turinti išsiaiškinti tiesą, kol šiurpi Giltinės uolos istorija nepasikartojo...