Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

krastieciu galerija su ep

Kraštiečių galerija

Apklausa

Kokios užsienio kalbos žinias norėtumėte patobulinti?

Anglų - 50.7%
Ispanų - 5.5%
Italų - 1.4%
Kinų - 1.4%
Lenkų - 0%
Portugalų - 0%
Prancūzų - 4.1%
Rusų - 8.2%
Švedų - 8.2%
Vokiečių - 20.5%

Viso balsų: 73
Balsavimo laikotarpis pasibaigęs : 23 Vas 2015 - 07:23

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

„ Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą!” BERNARDUI BRAZDŽIONIUI - 110

„ Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą!” BERNARDUI BRAZDŽIONIUI  - 110

Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu –
Kad pavargus nepriglaustų mūsų svetimi kapai,
Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų
Ir kaip gaudžia aleliują Kauno Katedros varpai.

- graudžiai skundėsi ilgiems metams nuo Tėvynės atskirto mūsų tautos šauklio ir pranašo B. Brazdžionio lyra. 2002 m. Poetą priglaudė gimtoji žemė – Kauno Petrašiūnų kapinės, iš kur tikrai matyti, kaip „ saulė teka ant baltų Pažaislio bokštų”, girdėti Kauno Katedros varpai, skambantys ir Maironiui, ir vysk. M. Valančiui, ir kan. A. Jakštui, ir S. Nėriai, ir kun. R. Mikutavičiui, ir kitiems didiesiems mūsų tautos menininkams...

Šį vasarį sukanka 110 metų nuo B. Brazdžionio gimimo. Šiai progai ir paskyrė savo kompoziciją Varnių miesto biblioteka, literatų sambūris ,,Lyra” ir Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos maironiečiai, vadovaujami mokytojos R. Poškutės. Pagrindine renginio kryptim buvo pasirinktas teiginys: B. Brazdžionis – neoromantikas, tautos šauklys ir pranašas. Renginį emocingai ir šiltai pradėjo „ Lyros” vadovė G. Čiužienė, į nežemiško grožio muzikos pasaulį klausytojams padėjo persikelti Rūta ir Toma. Kompozicijos vedėjai Ilzė Janulevičiūtė ir Justas Praspaliauskas, apibūdinę poetą kaip neoromantikų kartos atstovą, kurio eilės orientuotos į tobulo grožio skambėjimą, sudėtingą kompoziciją, su dažnai pasitaikančiomis aliuzijomis, ironijos blyksniais. Jaunystės eilėse jis stengėsi įminti žmogaus, Dievo ir pasaulio mįslę, žemiškos laimės trapumą dažniausiai perteikė žiedo įvaizdžiu. Vedėjų teiginius meistriškai patvirtino jaunieji skaitovai: Mintarė, padeklamavusi ,,Ir tie bokštai balti”, Justė - „ Tu nežiūrėk, mama, pro langą”, Evelina - ,,Mes neturime namų pas juodą girią”, Aistė - ,, Mes kaip žiedas”. Kiek ekstravagantiškai, modernaus žmogaus požiūriu išsakytą nuodėmingo žmogaus – Dievo kūdikio sampratą meistriškai atskleidė Erikas ( „ Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį”). Jautriai nuskambėjo Erikos deklamuojamas elegiškasis „ Mūsų metai”: ,, Ko stirnelė ten už medžio glaudžias?/ Ar ne žmogų, šaut jos einant, mato... / O kur glausis, o kur, ateitį pamatę, / Mūsų metai, mūsų metai?”

Nuo rinkinio „ Amžinas žydas”, kuriame poetas religinį pasaulėvaizdį dar jungė su šokiruojančia poetika, prozaizmais, B. Brazdžionio poezijoje Biblija tampa svarbiausiu poetiniu šaltiniu. Nuo tada atsiranda ir pasaulio laukiančios katastrofos nuojauta, iškilmingas, rūstus graudumas. Dažnai eilėraštis skamba kaip užkalbėjimo ritualas, išburiantis būties paslaptį, kaip rūpestis dėl pasaulio ir savo tautos ateities: „ Balto balandžio mįslė”, ,,Per pasaulį keliauja žmogus”.

Aptarę išeivijoje išleistus B. Brazdžionio rinkinius, vedėjai daro išvadas. Poetas ir tuo tragišku Lietuvai metu išlaikė biblinio pranašo pozą. Jis baisėjosi pasaulio abejingumu mažytės Lietuvos likimui, rašė apie mirštančius gyvuliniuose vagonuose vaikus ir senelius, lietuvių kapus Sibiro platybėse, jam vienintelė poeto pareiga buvo atsakomybė savo tautai. To meto eilėraščiuose atgimsta maironiški simboliai ir vaizdai: piliakalniai, Gedimino ragas, laužų sąšaukos, ir tvirtas žinojimas: Dievas yra svarbiausia tautos prieglauda. Šiuo laikotarpiu B. Brazdžionio kūryba, nors draudžiama sovietų valdomoje Lietuvoje, atliko tokį pat vaidmenį kaip Maironio poezija XIX a. pabaigoje. Jis pirmasis mūsų literatūroje taip kategoriškai paskelbė nuosprendį: „Žus visam pasaulyje komuna.” Todėl Atgimimo metais ir atkūrus Lietuvos valstybę poetas buvo sutiktas Tėvynėje kaip tautos dvasios sergėtojas, jos laisvės šauklys ir pranašas. Iškilmingai ir jautriai perskaičiusios eilėraščius „Be motinos Tėvynės” ir „ Kankinių palikimas”, kompoziciją užbaigė Roberta ir Gabija.

1991 m. B. Brazdžionis lankėsi daugelyje Lietuvos mokyklų, taip pat ir Varnių gimnazijoje. Apie šią gražią šventę, palikusią neužmirštamus prisiminimus mums visiems, kuriems teko laimė joje dalyvauti, labai šiltai ir vaizdingai, neslėpdama jaudulio ašarų, papasakojo G. Čiužienė, komentuodama tos dienos nuotraukas, kurių demonstravimu, taip pat ir turininga poeto kūrinių parodėle pasirūpino renginio šeimininkės, mūsų šauniosios bibliotekininkės Vida ir Zita.
Vlada Vengrienė

Nuotraukos

 
Savanoris bibliotekoje