Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

krastieciu galerija su ep

Kraštiečių galerija

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Populiariausių knygų rašytoja Irena Buivydaitė — Telšių krašte

Populiariausių knygų rašytoja Irena Buivydaitė — Telšių krašte

„Knygą skaityti turėtų būti lengva. Aš ir pati tik tokias paskutiniu metu skaitau“,— prisipažino romanų autorė, vertėja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, ne pirmus metus pripažįstama kaip rašytoja, kurios kūrinių dažniausiai išduodama Lietuvos bibliotekų skaitytojams.
Toks — lengvas, neįpareigojantis, su žaismės poskoniu — buvo ir itin moteriškas rašytojos I.Buivydaitės bei jos knygų skaitytojų pokalbis Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje. Kad rašytojos kūriniai populiarūs ir mėgstami skaitytojų, pripažino ir Telšių bibliotekininkės — jos apgailestavo, kad susitikimo proga negalėjo paruošti I.Buivydaitės romanų parodėlės: dauguma knygų skaitytojų paimtos, o ir tos pačios — jau gerokai suskaitytos... Rašytoja, lydima Telšių literatės Ievos Sigitos Naglienės bei Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojos Vidos Urnikienės, į Žemaitijos sostinę vakarop atvyko jau po susitikimo su Ubiškės bibliotekos skaitytojomis.

Moteris byloja moterims
Moterų skaitytojų dėmesys šios rašytojos kūrybai ne atsitiktinis. Mat ir gyvenime, ir kūryboje I.Buivydaitė nuosekli — šeima — tai didžiausia vertybė. Laimingi tie, anot pašnekovės, kuriems pavyksta ją išsaugoti. „Gyvenime daug blogio, neteisybės, sielvarto, ašarų, todėl noriu, kad mano romanai suteiktų skaitytojams nors šiek tiek vilties, kad po juodų negandų laikotarpio debesys išsisklaidys ir likimas padovanos nepakartojamų saulės akimirkų, dėl kurių verta gyventi...“,— sako I.Buivydaitė. Neatsitiktinai ir čia, Telšiuose, pokalbį I.S.Naglienė pradeda nuo to, kas amžina ir kas tokia amžina paslaptis: moters ir vyro santykių bei moters kitoniškumo. Net ir provokuojama savo pašnekovės, rašytoja išliko nuosekli ir lygiai taip pat ramiai besišypsanti. Rašanti, kai norisi pabėgti nuo kasdienybės. Turi ir savo laimingo gyvenimo receptą — daugelį gyvenimo problemų būtų galima išspręsti, jei žmonės paprasčiausiai pažvelgtų į kitus jų akimis, nuslopintų savo ambicijas, užsispyrimą ir pamėgintų išklausyti bei suprasti kitą, dažniausiai artimą, žmogų. I.Buivydaitė šypsosi, kad šiandienos žmonės per daug skuba, tos skubos per daug yra vyro bei moters santykiuose. Nepatiko tuoj kas, skiriasi... Ieško kito ar kitos... Tačiau vėl tas pats... „Mano herojės — stiprios moterys, jos puikiausiai išgyventų ir be tų vyrų. Tačiau ir joms vis tiek norisi ir švelnumo, ir meilės“,— šypsosi I.Buivydaitė.

Tėvas — vyriškumo pavyzdys
I.Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir iki aštuoniolikos metų augo Šiauliuose. Vėliau išvyko studijuoti į sostinę. Pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Dėl tokio pasirinkimo nesigailėjo. Dar studijų laikais sakiusi, jog norėtų versti knygas ir mokyti anglų kalbos tuos, kurie to nori. Taip iš dalies ir nutikę. Ji yra dirbusi mokykloje, vėliau pradėjo vertėjauti, o dabar dėsto Alytaus kolegijoje. Anglų kalbą pamėgo dar mokykloje — nuo pirmos pamokos, kai mokytoja pagyrė jos tartį. Paklausta apie savo tėvų šeimą, I.Buivydaitė pasakojo, jog savo mamą — gydytoją ginekologę retai tematydavusi. „Vis paskambindavo, tai ji ir lėkdavo, gyvenome netoli ligoninės“,— juokiasi rašytoja. Ypač šiltus jausmus, regis, ji atsinešė iš vaikystės savo tėvui — visada buvusiam, kaip pati sako, šalia. „Tėvelis buvo mokslininkas, jis labai apsiskaitęs. Jis buvo man vyriškumo, inteligencijos pavyzdys. Visada atrasdavo laiko ir knygutes paskaityti, ir kartu pasivaikščioti“,— šiltai apie tėvą, prieš kelerius metus jau iškeliavusį Anapilin, kalbėjo rašytoja.

Kūrybos pradžia
„Rašyti pradėjau iš nuobodulio“,— šypsosi rašytoja ir pasakoja, kaip jai, dar su pirmagime dukrele ir vyru atvykus į Alytų, buvę nyku ir nuobodu svetimame mieste — kuris tuomet atrodęs viena gatvė ir daug blokinių namų abipus, be pažįstamų ir draugų. Dar padėjęs ir ginčas su vyro giminaičiais — kažkada pasigyrusi, jog galinti parašyti knygą. „Pareiškiau, kad galiu parašyti romaną, tuomet man buvo 25-eri. Visi pradėjo juoktis. Pamaniau: palaukit, aš jums įrodysiu“,— apie pasiryžimą tapti rašytoja pasakojo I.Buivydaitė-Kupčinskienė. Į sąsiuvinuką užrašytą istoriją davė perskaityti draugams, pirmiausia tiems, kurie tąsyk juokėsi iš drąsaus pareiškimo. „Tie nušiurusiais viršeliais užrašai ėmė keliauti iš rankų į rankas. Nenuostabu, tuo metu meilės romanai dar nebuvo leidžiami, jie atsirado kiek vėliau, jau atkūrus Nepriklausomybę“,— prisiminė ji. Įtaką padarė ir I.Buivydaitės-Kupčinskienės tėvelio sesuo — rašytoja Elena de Strozzi, tais laikais išleidusi pirmąjį meilės romaną. „Tai tapo akstinu ir man savo kūrinį nuvežti į leidyklą. Vos po dviejų savaičių gavau atsakymą — išleis „Šimtą baltų „Mersedesų“. Tai sužinoję aplinkiniai labai nustebo, juk pažinojo mane kaip anglų kalbos specialistę. Be galo geras jausmas“,— prisipažino rašytoja. Dabar ji sako rašanti tada, kai norinti pabėgti nuo kasdienybės. Mėgstanti rašyti Nidoje, kur išvažiuojanti viena.

Tamprūs šeimos ryšiai
Rašytojos šeimos ryšiai stiprūs: ji tikino visada sulaukianti artimųjų palaikymo. Savaitgaliais vaikai ir anūkai atvyksta į svečius. Santuokoje nugyventi 42 metai. Tai, I.Buivydaitės-Kupčinskienės teigimu, labai daug. „Kai tai pasakai, visiems atrodai labai sena“,— šypsojosi jaunatviškai atrodanti trijų suaugusių atžalų mama ir penkių anūkų močiutė. I.Buivydaitė neslepia, jog džiaugiasi, kad visi jos vaikai įsikūrę čia pat, Lietuvoje, neišblaškė jų likimas po pasaulį. Visi susirenka beveik kiekvieną savaitgalį, per didžiąsias metų šventes. Paklausta, kaip suspėja suderinti tokią gausybę veiklos, I.Buivydaitė-Kupčinskienė tvirtino, kad laiko užtenka viskam.
Šešiasdešimt ketverių moteris ne tik rašo knygas, bet ir dirba dėstytoja Alytaus kolegijoje. Ji yra išvertusi tokių žymių autorių kaip Mario Puzo, Sandra Brown, Barbara Carland ir kt. knygų. Sąrašas tiesiog įspūdingas. „Labai mėgstu skaityti, laiko tam atrandu kiekvieną dieną. Vaikai užauginti, atvažiuoja tik savaitgaliais. Anūkes prižiūrime per atostogas... To laiko yra“,— energijos ir optimizmo nestokojo pašnekovė.

Gyvenimo linijos
Kaip gimsta istorijos? Skaitytojų pamėgtose I.Buivydaitės knygose „Šimtas baltų „Mersedesų“, „Ironiški stebuklai“, „Geriausios draugės“, „Padovanok man savaitgalį“, „Kitapus veidrodžio“ ir kitose autorė narplioja įvairiausias gyvenimiškas istorijas. Pasakojimai dažnai apima ne tik tėvų ir vaikų santykius, bet ir keleto kartų gyvenimą. „Visada išsigalvodavau kokias nors istorijas. Aišku, yra tam tikrų epizodų ir iš realaus gyvenimo. Juk gyvenimas pilnas istorijų. Meilė, neištikimybė, nesantuokiniai vaikai, laimingos ir nelaimingos santuokos, ligos, artimųjų mirtys... Tačiau net tie filmai, kurie sukurti remiantis tikrais faktais, nuobodūs. Užrašas based on true story (remiantis tikra istorija) kažkaip iškart nuteikia skeptiškai. O romano siužetą galima kreipti kokia tik nori linkme“,— apie rezgamos intrigos svarbą kalbėjo autorė.
I.Buivydaitė daug keliauja. Vertėjos darbas leido pamatyti daug pasaulio vietų. Ji pridūrė niekada nesiremianti konkretaus žmogaus gyvenimo įvykiais. Tai neretai sukelia skaitytojų nuostabą — priėję klausia, kiek ji užmokanti už istoriją. „Tikrai neperku, taip gerai neišeitų“,— juokėsi kūrėja. Tačiau vieną kitą detalę, spalvą, įspūdį panaudoja iš patirties. Irena Buivydaitė išvertė užsienio šalių rašytojų 32 romanus ir Telšių skaitytojoms prasitarė, kad jos naujas, jau tryliktas romanas — leidykloje.

Korespondentė Lina Dijokienė
Kalvotoji Žemaitija, 2018, rugsėjo 18

Nuotraukos

 
Savanoris bibliotekoje