Pirmaisiais, dar visai nedrąsiais bijūnų — Telšių miesto simbolinės gėlės — bumbulais bei kuplia jų žaluma apglėbtoje kamerinėje scenoje prie Žemaičių muziejaus „Alka“, visus atėjusius nustebinančia atsiveriančiu ežero vaizdu, tą vakarą buvo padėtas taškas šiųmečio festivalio „Poezijos pavasaris 2019“ renginiuose Telšiuose.

Baigiamąjį poezijos ir muzikos vakarą, lyg lengvą, alyvų žiedais pakvipusį, skardžiabalsėmis mažųjų giesmininkų suskambusių liepų pavėsyje vedė lituanistė, poetė Ieva Sigita Naglienė ir atvažiavusių svečių — poetų — grupės vadovas, vadovėlių autorius, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Jis susirinkusiesiems priminė, jog Masčio ežeras kartu su poezijos mėgėjais eilių klausosi jau ne pirmi metai. Itin poetiška vieta, kur miestas organiškai įsilieja į gamtos stichiją, sukuria neįtikėtiną santykį. „Poetinis žodis — tai ypatingas žodis, išvalytas nuo bet kokių ideologinių, praktinių priemaišų, kuris kreipiasi į žmogaus dvasią, sutelkia, suburia žmones. Ir nesvarbu, kiek jų yra. Bet tas žodis pasiekia, įkrenta jautriai į žmogaus širdį. Šiuolaikinio „Poezijos pavasario“ tema — Poezija ir kasdienybė. Šiandien mes, eidami į poeziją, esame nekasdieniški, ypatingi, poezija atsitinka maždaug taip, kaip įvyksta šventas laikas, įvyksta religinės apeigos, kai žmogus pasijunta žmogumi, turinčiu sielą, turintis jausmus, ne vien tik gyvenantis šiame daiktų pasaulyje, kaip daiktas tarp daiktų, atliekantis savo funkcijas. Poezija mus pakylėja virš kasdienybės. Bet kartu ji ir kyla iš tos kasdienybės, nes šis pasaulis, kuriame mes gyvename, toji realybė yra pati poetiška, stebuklinga ir nuostabi, užtenka tik nutilti ir įsižiūrėti į visas spalvas, kurios vyksta aplinkui, suvokti, kad mes esame gyvi, kad mes gyvename čia, jaučiame, bendraujame ir susikalbame. Iš tikrųjų tai stebuklas. Kasdienybė yra tikrovė, į kurią reikia kartais atsigręžti ir pamatyti. Kas mums yra kasdienybė? Tai mūsų požiūris. Mes dažnai ją įsivaizduojame kaip rutiną, kaip kažką buitiško, kas užgožia, kas vargina, labai praktiška, mes nematome pasaulio, nes labai skubame, labai bėgame, ypač dabar įsibėgėja tas vartotojiškas pasaulis, visi gyvena ekranuose, visi bėga pagal bėgančią informacijos eilutę, o poezijai reikia sustoti, sustoti ir palaukti. Tuomet už šio kasdienybės šurmulio atsiveria kažkas tokio ypatingo, pojūtis, kad aš esu džiaugsmas, kartais ir liūdnas džiaugsmas, bet jis kilnus, taurinantis. Tame džiaugsme mes pasijuntame esantys ne vieniši. Per poeziją mes susikalbame“,— apie poezijos ir žmogaus ryšį filosofiškai samprotavo R.Tamošaitis.

Masčio ežero pakrantėje skambėjo eilėraščiai, o aktorė Irena Plaušinaitytė paskaitė kitų poetų kūrybą. Ežero vanduo ir vėjas toli nešė bardo Andriaus Jokubausko ir solistės Ernestos Dargužienės atliekamų kūrinių muzikos garsus.

Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Jolanta Sutkutė ir jos pavaduotoja Vida Urnikienė padėkojo festivalio dalyviams, rėmėjams ir partneriams. Tarptautinį poezijos festivalį Telšiuose finansavo Lietuvos kultūros taryba, Telšių rajono savivaldybė, gardžiais savo įmonės produktais parėmė „Žemaitijos pienas“.

Laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ korespondentė Lina Dijokienė