,,Motiejus Valančius – knygius ir kapelionas‘‘(V.Stulpinas)       

Motiejus Valančius – vyskupas, rašytojas(g.1801m. vasario16 d.Nasrėnuose,1875 m. gegužės 17 d. mirė) – tarp katalikiško universalumo ir tautiškumo, liaudies tautinės savimonės žadintojas, šviesuolis, savo kūrinius skyrė lietuvių – žemaičių liaudžiai

,,Nors slapta mokykit savo vaikus lietuviško rašto iš senų jūsų knygų‘‘(M. Valančius)

Filologai Valančiaus pavardę kildina iš krikščioniško vardo Valentas.

,,Žemaičių Didysis‘‘(G. Valančius)

Vyskupas mokėjo lietuviškai (kaip pats sakydavosi – žemaitiškai, gerai mokėjo gyvąją žemaičių kalbą), lenkiškai, rusiškai, lotyniškai, vokiškai, prancūziškai. Su paprastais žmonėmis kalbėjo žemaitiškai, mokyklose įsakė mokyti vietos žmonių kalbą, pamokslus vizitacijos metu sakydavo lietuviškai.

,,Paprasta liaudis, kai Jis pradėjo eiti pareigas, visiškai buvo neraštinga, bet, paakinta Jo rūpestingu žodžiu bei darbu, išmoko skaityti‘‘(Antanas Baranauskas).

M. Valančius kūrė liaudies mokyklą:,,kame neturtingo luomo žmonių vaikai galėtų pramokti skaityti gimtąja kalba ir katekizmo‘‘. Ji ne tik švietėjas, bet ir istorikas, ir beletristas, klojęs pamatus lietuvių prozai, atskleisdamas lietuvių kalbos grožį. Jo įtaka ,,prasiskverbė į visas Lietuvos viešojo gyvenimo sritis‘‘(V.Biržiška). Jis taisė kalbą, ją modernino, vertė  psalmes, ruošė šventųjų gyvenimo rinkinius(jo šventieji ir jų kankintojai kalba kaip tikri žemaičiai). Jo ,,kūriniai, sakytum, skirti skaityti balsu, aplinkui susirinkus būriui klausančių‘‘; ,,Pagal Valančiaus galvojimą lemtingais momentais reikia kuo daugiau šalto proto ir kuo mažiausiai karšto jausmo‘‘; ,,Valančius buvo labai didelis knygų mylėtojas‘‘; ,,užsimojo ganomuosius į šviesą pravesti‘‘; ,,surišo lietuvių kalbos gynimą su katalikų tikėjimo išlaikymu. Jo plane buvo kovoti su graždanka, nelegaliu būdu apsirūpinti lietuviška spauda ir ją platinti per knygnešių kadrus‘‘(G. Valančius).

Žemaičių vyskupija buvo pati blaiviausia visoje Europoje. Kad ir ko besiimtų, M. Valančius iš anksto apgalvodavo metodiškai, atkakliai, iki galo.

A.Baranauskas, kuris su vyskupu bendravo kone dvidešimt metų, Valančių vadina dosniai gamtos apdovanotu žmogumi. Jis pasižymėjo proto gabumais, uolumu, tvirtu būdu, praktiška išmintimi, kuklumu, geraširdiškumu, pamaldumu. Jis buvo linkęs į humorą. ,,Per 69 metų laiko tarpą  geron pusėn pasikeitė‘‘(G. Valančius).