Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

krastieciu galerija su ep

Kraštiečių galerija

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Paroda „Žemaičių kalba seniau ir dabar“

Paroda „Žemaičių kalba seniau ir dabar“

Telšiuose 2020 m. rugsėjo 21 d. vykusios konferencijos   „Žemaičių kalba ir istorija“ dalyviams  parengta  6 stendų paroda, skirta žemaičių kalbai, kuri susilaukė dėmesio. Susisteminta ir atrinkta informacija   apie žemaičių kalbą  spalio mėnesį  bus pateikiama stenduose bibliotekoje, o vėliau – matomai bus pasiekiama per  bibliotekos svetainės virtualių parodų rubriką.  Keletas įsimintinų momentų iš parodos rengimo.  Dėl sąvokų „žemaičiai“, „Žemaitija“, „žemaičių kalba“ vis dar būtų galima mokslininkams pasiginčyti, jei atsirastų  norinčių. 

Kretingos pranciškonų vienuolyno kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, švietėjas Jurgis Ambraziejus  Pabrėža norėjo sukurti savas bendrinės rašomosios žemaičių kalbos normas ir jas įdiegti  dar XIX a. 3 deš.  Dabar tai įvardijama kaip J. A. Pabrėžos kartu su mokiniais sukurtas  lietuvių bendrinės kalbos projektas – neformalioji lituanistinė mokykla, kuri savo mastu neturėjo lygių Lietuvoje, nors jų idėjos niekada nebuvo įgyvendintos, liko rankraščiuose.  2019 m. 09 mėn. jie įtraukti į  UNESCO  programos „Pasaulio atmintis“   Lietuvos nacionalinį registrą.  Simonas Daukantas įvardintas prof. G. Subačiaus kaip „rašybos virtuozas“, nes jo raštuose aptinkama skirtinga rašyba. Iš rašybos buvo galima spėti, kieno tekstas prieš akis: Jurgio Pabrėžos ar Jurgio Platerio, Simono Stanevičiaus ar Simono Daukanto. Rašyba buvo kaip DNR – unikalus asmens kodas.

XIX a. pab. „ateina“ rašytoja Žemaitė.  Rašė žemaičių tarme, bet  ir (bendradarbiaudama su Jonu Jablonskiu) daug prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos kūrimo. Žemaitės tebėra  persmelkti visi lietuvių kalbos žodynai, ypač frazeologizmų. „Rašė iš Žemaitijos kraštovaizdžio, iš žemaičių patirties, perteikė etninio žemaitiškumo ir žemaičių kalbėjimo dvasią. Į Žemaitės kūrybą galima žiūrėti kaip į vieną didžiausių lietuvių kalbos paminklų“,- rašo prof. V. Daujotytė.  Žemaitės „Raštų“  nuo 1995 m. pradėtas leidimas yra žemaičiams ypatingas, nes jų rengėjus labiausiai jaudino šios autorės kūrybos redagavimas, pažeidžiantis, anot jų, autorinę valią.

Tarpukariu žemaitiško rašto poreikis išliko. To meto  žemaitiškoje spaudoje – savaitraščiuose „Žemaičių priedelius“ (1925–1940 m.) ir „Žemaičių žemė“ (1940–1944 m.) – buvo diskutuojama ir raginama rašyti žemaitiškai, siūlomi įvairūs (J. Tautvydas, B. Jurgutis) sunormintos žemaičių rašybos variantai.  1938 m. išleistoje antologijoje „Žemaičiai“ žemaitiškai užrašytą savo kūrybą skelbė Stasys Anglickis, Pranas Genys, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir kiti autoriai.  

 Su Atgimimu plūstelėjusi nauja žemaičių kultūrinio sąjūdžio banga paskatino sutelkti jėgas žemaičių rašybos nuostatoms parengti ir kūrybinei žemaičių saviraiškai plėtoti: 1991 m. pasirodė Juozo Pabrėžos parengti „Žemaičių rašybos patarimai“, D. Mukienės iniciatyva pradėtas leisti žemaitiškas laikraštis „A mon sakaa?“, kurį nuo 1993 m. pakeitė žurnalas „Žemaičių žemė“. Išaugusios norinčiųjų ir galinčiųjų žemaitiškai rašyti gretos skatino tikslinti ir tobulinti žemaitiškos rašybos pagrindus.  1998 m. Aleksas Girdenis ir Juozas Pabrėža išleido naują papildytą ir pataisytą knygelę „Žemaičių rašyba“ , 2017 m.  Juozas Pabrėža pristato naujausią leidinį -  „Žemaičių kalba ir rašyba“.  1990-2011 m. laikotarpiu doc. dr.Tomas Petreikis  suskaičiavo 66 poz. išleistų žemaitiškosios kūrybos ir mokslinių darbų. Nuo 2011 m. iki šiandien mūsų biblioteka dar gavo 11 pavadinimų žemaitiškosios kūrybos  leidinių.  

 „Nieka brongesnė ė neturem...“- apie gimtąją žemaičių kalbą taikliai pasakė prof. , habilituotas dr. Aleksas Girdenis.

Julita Švėgždavičienė, 2020 10 05

Nuotraukos

 
Savanoris bibliotekoje