Biografija

Karolina Praniauskaitė (1828–1859)

Karolina Ona Praniauskaitė – poetė, vertėja, į lietuvių literatūros istoriją įėjusi kaip  pirmoji lietuviškai rašiusi moteris. Gimė 1828 m. sausio 18 d., neturtingų bajorų šeimoje, nedideliame Padurbinio dvarelyje (palivarke) netoli Telšių, kurį iš senolių paveldėjo jos tėvas Teofilis Praniauskas, ilgametis Telšių pavieto teismo asesorius (tarėjas). Motina Eleonora buvo kilusi iš neturtingos, bet mokslo vyrais pagarsėjusios Dobševičių (Dabševičių) giminės. Šeimoje augo dvi dukterys ir septyni sūnūs. Karolina, jauniausioji Praniauskų šeimos atžala, nuo mažens rodė neįprastai greitą reakciją, stebėtiną atmintį, jautrią širdį ir polinkį eilėms.

Tėvas mirė, kai mergaitei buvo ketveri. Iki dešimties metų mažoji poetė augo palikta savo valiai, ištisas dienas klaidžiodama po pušyną, kuris supo jos gimtąjį namą. Dažnai ją rasdavo rymančią prie Durbino upelio. Vyresnysis brolis, matydamas gležną sesers sveikatą, neįprastą jautrumą, nuolatines svajonių būsenas, uždraudė jai skaityti poeziją ir rašyti eiles. Kiekvienas jos jautrumo ar poezijos ženklas buvo suniekintas ir išjuoktas.

Pirmasis poetės biografas Feliksas Rimkevičius taip piešia Karolinos portretą: „Vidutinio ūgio, tamsiaplaukė, ryškių ir stambių veido bruožų; didelėse pilkose jos akyse atsispindėjo kilni dvasia, retkarčiais vyzdžiuose sužėrėdavo genijaus kibirkštis, tada jos pilkos akys, įgaudamos dangaus žydrumą, žvilgėdavo nuostabia šviesa. Nebuvo tai žemiška ugnis, neuždegė širdies jos žvilgsnis, bet kas ją pažino, visi mylėjo, visus traukė gerumu, meiliu kalbėjimo žavesiu, švelnumu, mandagumu. Be galo gailėjosi vargšų...“

Apie savo vaikystę dienoraštyje Karolina Praniauskaitė rašė: „...Man tų bendrų mokslų ir paprasto gyvenimo buvo maža; visada mintis veikė, vaizduotė skrajojo, kurdama nuostabius gyvenimo vaizdus, kuriuose neliko pasaulio turtų, tik širdies lobiai. Tose svajonėse mažiausią, skurdžiausią dalį ėmiau sau; širdžiai mieliausi buvo vargšai, troškau būti vargdiene ir, nežinau, kodėl skurdas ir skausmas man kėlė tiek žavesio, o vaikiška širdis visada taip giliai jautė tiesą, kad manęs negalėjo apgauti jokia išorė, joks žvilgesys“.

Praniauskaitė kūrė naktimis prie žvakės ir tuo dar labiau ardė sveikatą.

Netrukus, galutinai pašlijus ūkio reikalams, Padurbinio dvarelį teko likviduoti. Karolina su motina, palikusios visam laikui gimtinę, persikėlė gyventi į Telšius. Įsikūrė Liepojos gatvėje, dabartinėje Sedos gatvėje, katiliaus Danilevičiaus namuose. Vertėsi privačiomis pamokomis.

Telšiuose Karolina sutiko žmogų, kurį pamilo, bet jis negalėjo jai atsiliepti nei jausmu, nei prilygti išsilavinimu. Tėvas neleido vesti bekraitės ir išsiuntė sūnų gyventi kitur. Jauna poetė susirgo džiova, kuriai buvo linkusi nuo mažumės. Karolina Praniauskaitė atsivėrė savo dienoraščio ištraukose: „Perskaudėjo jauna širdis, perdegė joje meilė, nužydėjo nuostabi mano gyvenimo pavasario gėlė – nudžiūvo žalia vilties šakelė – o ant jos rasos perliukas, liko tik tyli ašara./ Mirtis vienintelė mano laimė“.

Vėliau niekas jau nebedraudė jai rašyti...

Praniauskaitė rašė eilėraščius, kurie pasirodydavo Vilniaus ir Varšuvos leidiniuose. Buvo apsiskaičiusi, susipažinusi su to meto literatūra, sekė daugelio žymių poetų kūrybinį kelią, su jais susirašinėjo. Savo eilėraščius skyrė amžininkams: A. Mickevičiui, L. Kondratavičiui-Syrokomlei, A. E. Odynecui, Deotymai. Kaip ir daugelis to meto aukštesniojo luomo žmonių, Karolina kalbėjo ir rašė lenkiškai, nors sakėsi esanti žemaitė. Teigė žemaitiškai išmokusi dar būdama maža iš dvaro tarnų ir jų vaikų.

Jaunosios poetės brolis kunigas Otonas Praniauskas, 1850 – 1857 m. buvęs vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretorius, įvertino sesers talentą ir poreikį eiliuoti, pradėjo ja rūpintis, skatino kurti, netgi organizavo jos kūrinių spausdinimą, kaip tai liudija jo laiškai Vilniaus spaustuvininkui A. Zavadskiui (1856–1863).

1855 m. gegužę užsimezgė Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko poetinis dialogas. Į atlaidus Sedoje atvykusi poetės sesuo Teklė Borisevičienė susipažino su naujuoju Sedos valsčiaus raštininko padėjėju Antanu Baranausku. Pamačiusi jo kurtas eiles, paėmė sąsiuvinį parodyti seseriai. Jau kitą dieną K. Praniauskaitė nusiuntė A. Baranauskui savo eilėraštį „Šventosios dvasios atsiuntimas“, po poros dienų V. Sirokomlės „Pokalbius“ ir ką tik parašytą savo eilėraštį „Jaunajam poetui“, prasidedantį žodžiais „Broli Kristuje, nors tavęs nepažįstu“. Aukštos mintys ir mielas kreipinys „broli“ A. Baranauską sujaudino. Grąžindamas V. Sirokomlę, jis parašė atsakymą-eilėraštį „Puikaus Žemaičių krašto, Giesmininke!“ („Spievaczko Zmudzi, uroczej krajiny“).

XIX a. antroje pusėje Vakarų Europoje romantizmas jau geso, o nuošalioje Žemaitijoje jauni poetai, pradėję eiliuoti dialogą, aiškinosi romantinės poezijos tiesas, poezijos prasmės ir poeto vaidmens klausimus.

Karolina Praniauskaitė netiesiogiai kurstė A. Baranausko tautinį sąmoningumą. Poetinis dialogas su jaunuoju raštininku žadino ir Karolinos kūrybinę jėgą, praplėtė ir jos eilėraščių tematiką.

Ankstesniems Karolinos eilėraščiams būdingas intymus, kamerinis pobūdis. Tai trumpi proginiai ar panegiriniai eilėraščiai, dedikuoti artimiesiems, kaimynams, pažįstamiems ir pažymėti inicialais. Juose vyrauja dėkingumas, paguodos, religinės ekstazės, sapno, maldos motyvai bei įvaizdžiai.

1856 m. K. Praniauskaitė išvertė į lietuvių kalbą J. Kraševskio trilogijos „Anafielas“ pirmosios dalies „Vitolio rauda“ fragmentą „Žalčio motė“. Vertimas, praėjus trejiems metams 1859 m., buvo išspausdintas Lauryno Ivinskio kalendoriuje greta kitų kūrinių, reprezentavusių XIX a. lietuvių poeziją. „Žalčio motė“ – vienas geriausių to meto vertimų į lietuvių kalbą, leidžia spręsti, kad Karolina Praniauskaitė nuo pat vaikystės kalbėjo lietuviškai. Vertime sodri vaizdinga žemaičių tarmės leksika, folklorinė frazeologija.

Antanas Baranauskas 1856 m. rudenį pradėjo mokytis Varnių kunigų seminarijoje, o 1858 m. Karolina Praniauskaitė kartu su broliu Otonu Praniausku ir motina persikėlė gyventi į Uteną.

1859 m. gegužės 26 d. Karolina Praniauskaitė mirė, išgyvenusi trisdešimt vienerius metus. Prieš mirtį ji paprašė motinos sudeginti „visus savo popierius. Motina nedrįso priešintis mirštančiosios valiai. Brolio nebuvo namie, o sesuo Teklė Borisevičienė atvyko praslinkus trejetui valandų po jos mirties ir rado vos kelis sąsiuvinius, išlikusius nepaisant jos valios“. Karolina buvo palaidota Utenos bažnyčios šventoriuje, ant kapo pastatytas kryžius su užrašu lenkų kalba: Giedojo trumpas daineles/ Dievo didžiojo garbei,/ Jo šventiesiems ir angelams./ Atminimui draugams (N. Bankauskienės vertimas).

Poetės kapo piešinys buvo išspausdintas 1872 m. liepos 20 d. Varšuvoje leistame visuomeniniame-kultūriniame savaitraštyje „Tygodnik Illiustrowany“.

Prabėgus metams po K. Praniauskaitės mirties, pasinaudojęs išlikusiais poetės dienoraščio sąsiuviniais, biografinę apybraižą apie Karoliną parašė F. Rimkevičius. Apybraiža buvo išspausdinta rinkinyje „Po źiarnie. Zbiorek pamiątkowy“, Vilniuje 1861 m.

Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, „pirmoji lietuvių poetė Karolina Praniauskaitė buvo susijusi su lenkuojančia bajoriška aplinka. <...> ji nuolat minėjo Lietuvą, Vilnių, Žemaitiją. <...> Nuo jos mūsų literatūroje pradeda formuotis moteriškumo kontūrai. Karolinos Praniauskaitės vieta lietuvių poezijos istorijoje būtų problematiška, jei ji nebūtų puikiai į lietuvių kalbą išvertusi J. Kraševskio „Vitolio raudos“ dalies „Žalčio motė“.

Iliustracija:

Menininkės Remigijos Vaitkutės medalis poetei Karolinai Praniauskaitei. Sukurtas 1998 m.

Šaltiniai:

1. Karolinos Praniauskaitės atminimas Telšiuose, Tarp knygų, 2021, Nr. 6, p. 21–23.
2. Teka Wileńska, 1857, Nr. 2 / https://elibrary.mab.lt/handle/1/25430
3. Cathedra S. Antonii de Padus Telszensis gimimo metrika 1828-1834 m. / www.epaveldas.lt
4. Tygodnik Illustrowany,1872 m. liepos 20 d., / https://bcul.lib.uni.lodz.pl/dlibra/publication/1561/edition/1217/content
5. Rymkiewicz F., Karolina Proniewska, [w:] Po ziarnie. Zbiorek pamiątkowy, Wilno 1861.
6. Ant upės krašto blindelė augo, Vilnius, 1987, p. 269–280.
7. Aleksandravičius E., Kulakauskas A., Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje, Vilnius, 1996, p. 263.
8. Mikšytė R., Antano Baranausko jaunystės ir plunksnos bičiuliai. Karolina Praniauskaitė ir Klemensas Kairys//Literatūra ir kalba XIX a., Vilnius, 1986, p. 165–192.
9. Daujotytė V., Parašyta moterų, Vilnius, 2001, p. 49–54.
10. Grikšaitė R., Andriukonis T., Karolina Praniauskaitė: „Do młodego Poety“ („Jaunajam poetui“). Eilėraščio istorija, Archivum Lithuanicum, Vilnius, 1999, p. 141–178.
11. Bankauskienė N., Du broliai poetės Karolinos Praniauskaitės gyvenime ir kūryboje, Kalvotoji Žemaitija, 2018-01-27, Nr. 7, p. 7; 2018-01-30, Nr. 8, p. 9.

Tekstą parengė Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos
vyr. bibliografė Kristina Momkienė
2025 m.