Pirmasis „Laukinių gulbių“ leidimas pasirodė 1991 m., praėjus dvejiems metams po tragiškų Tiananmenio aikštės įvykių ir daugeliui vakariečių tapo pirmąja autentiška pažintimi su eilinių Kinijos piliečių, valdant Komunistų partijai, gyvenimu. Į šią knygą dėmesį atkreipė ne tik skaitytojai, kritikai, bet ir garsūs rašytojai. Tarkime, J. G. Ballardas kūrinį apibūdino kaip „nepamirštamą tautos smegenų mirties portretą“, o M. Amisas jį pavadino „šeimos memuarais, kurie savo platumu prilygsta pačiai išsamiausiai socialinei istorijai“.
Tai trijų kartų XX a. Kinijos moterų istorija, kurioje dera memuarams būdingas intymumas, epo kūrybinis užmojis ir panoraminis istorijos liudytojų naratyvas. Pasakodama apie savo močiutę, motiną ir dukrą Jung Chang atskleidžia tragišką ir audringą savo šalies istoriją – nuo kardais ginkluotų karo vadų iki pirmininko Mao, nuo Mandžiūrijos imperijos iki kultūrinės revoliucijos. Jung Chang močiutė vaikystėje buvo atiduota vienam generolui kaip sugulovė. Šiam mirus, ji su mažamete dukra pabėgo. Suaugusi aktyviai dalyvavo komunistų judėjime. Po komunistų pergalės 1949 m. ji ir jos vyras tapo aukštais pareigūnais. Jų dukra Jung Chang augo priklausydama privilegijuotiems Kinijos komunistų elito sluoksniams, tačiau subrendusi žengė neįsivaizduojamą žingsnį – suabejojo pačiu Mao. Jos tėvai buvo pasmerkti ir kankinami, o ji pati ištremta į Himalajų pakraščius.
