Vos įžengęs į kūrybos pasaulį, Mačernis ryžosi rašyti įspūdingo užmojo epines poemas, filosofinę pasaulio sandarą aiškinančius eilėraščių ciklus, „Žmogiškąją komediją“, aprėpiančią gyvenimo dramą nuo gimimo iki mirties, nuo pasaulio sutvėrimo iki asmenybę pakeitusio susitikimo su mylimąja. Kūryba kaip vizija sprogdino Mačernį iš vidaus - jis rinkosi prometėjišką genijaus kelią, kuris jam buvo per sunkus, psichologiškai alinantis. Ištroškęs „didelio ir vienkartinio gyvenimo“, apmąstęs nepasiekiamas metafizines „skausmo platumas“, jis vis dėlto liko autentiškas žemininkas, puikiai supratęs, kad lietuvių kultūros kelias į Vakarus dar tik pradėtas, kad šiame kelyje teks nuolat skelbti literatūros kaip estetinės vertybės imperatyvą, vis iš naujo atkūrinėti „normalią vertybių gradaciją“, kreiptis į XXI a. skaitytojus amžinai jauno „aukštųjų akimirkų“ ieškotojo balsu.
