Kūryba
1856 m. išleistas poetės Karolinos Praniauskaitės eiliuotas pasakojimas apie Žemaičių Kalvarijos atlaidus lenkų kalba „Festyna Wielkiej Kalwaryi na Žmudzi“ („Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“). Knygelėje pasakojama Žemaičių Kalvarijos istorija. Poetė piešia XIX a. viduryje garsių Žemaitijos švenčių nuotaikingą panoramą, gyvai pateikia buitines scenas kalvose išbarstytose koplytėlėse, dulkių debesyse skęstančiuose keleliuose, bažnyčios spūstį, jomarko šurmulį, senojo vienuolyno mokyklos auklėtinių susibūrimą. Atlaiduose dalyvauja bajorai, kaimiečiai, ligoniai, ubagai, daugybė moterėlių, jauni kunigai. Poetės dėmesį patraukia basas apiplyšęs piemenėlis. Bėgdamas takeliu, jis iš visos širdies traukia giesmę ir taip įsigyvena į jos siužetą, kad, pribėgęs prie išdaviko Judo atvaizdo, trenkia į jį akmeniu... Nutyla giesmės, išsigrūdę iš bažnyčios žmonės spaudžiasi prie kermošiaus būdelių. Prasideda jomarko šurmulys – pardavinėjamos cukrinės širdys ir meduoliai, gintaro karoliai, devocionalijos (smulkūs religinio kulto daiktai – šventųjų paveikslai, rožančiai, medalionai), kepurės, maldaknygės ir elementoriai. Karolina Praniauskaitė stebi minią maldininko akimis, ji linkusi užjausti, teisinti, švelninti žmonių ydas ir silpnybes, o ne šaipytis. Jomarko šurmulyje poetė lyg nepastebi girtuokliavimo, kuris buvo toks įprastas blaivybės draugijų steigimo išvakarėse, ir vaizduoja vien dorovingą atlaiduose dalyvaujančių žmonių poilsio idilę.
1856 m. Karolina Praniauskaitė eilėmis išvertė J. Kraševskio „Vytolio“ raudos ištrauką – pasaką apie Eglę žalčių karalienę „Žalčio motė“. Vertimas, pranokęs kitus to meto lietuvių vertėjų darbus, liudijo ne tik poetės talentą, bet ir nuo mažumės mokėtą lietuvių kalbą. „Žalčio motė“ pirmą kartą publikuota 1859 m. Lauryno Ivinskio kalendoriuje.
Karolina Praniauskaitė pasaką apie Eglę žalčių karalienę atkūrė eiliuota, XIX a. viduryje reto vaizdingumo ir sklandumo kalba, kurios visai nesaistė tikslus verčiamas tekstas, nepaliko svetimos konstrukcijos pėdsakų. Kūrinys atsiveria išplėstu, laisvai perkurtu peizažiniu pasakos fonu „Ant pačio krašto, kur baigias Lietuva“. K. Praniauskaitė, susitapatindama su pasakos heroje, moteriškai atjautė Eglės dramą – vienatvės, našlės likimo siaubą.
„Žalčio motė“ ir šiuolaikiniam skaitytojui palieka ne vertimo, bet laisvai, išradingai sekamos pasakos įspūdį.
1858 m. išleistas Karolinos Praniauskaitės eilėraščių rinkinys lenkų kalba „Piosneczki“ („Dainelės“). Knygelėje 162 eilėraščiai, suskirstyti į religinių giesmelių bei proginių ir įvairių giesmelių skyrelius. Rinkinyje gausu dedikuotų eilėraščių, 3 akrostikos.
