Suaugusiems - Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

2020-03-20

Žmogžudystė Morgo gatvėje ir kitos šiurpios istorijos

Autorius: Alanas Poe Edgasa

Poe sukūrė detektyvo žanrą. Arthur Conan Doyle, po to - Agatha Christie...
E. A. Poe (1809-1849) – skeptikas, maištautojas, kasdienės tuštybės niekintojas, vienišas nelaimingas beturtis, persekiojamas nesėkmių, nepripažintas ir nepritapęs gimtinėje, tačiau gerbiamas ir mylimas Prancūzijoje. „Tai Baironas, per klaidą gimęs bjaurioje visuomenėje, – vienišas barbariškoje, dujų apšviestoje Amerikoje“, – taip Šarlis Bodleras apibūdino Poe. Šiandien E. A. Poe - visame pasaulyje dievinamas amerikiečių literatūros klasikas ir kultinis rašytojas, iš naujo atrandamas vis naujos kartos skaitytojų.
E. A. Poe tobulai atskleidė dvasines ir fizines kančias, mirtį, įspausdamas į mūsų sąmonę realų siaubą. Jo kūriniai dažnai priartėja prie padorumą neigiančios ribos, nes pagrindinis jo apsakymų tikslas – NETIKĖTUMAS.
Šis rinkinys – tai apsakymų rinktinė, kurią sudaro visi žymiausi E. A. Po darbai: pirmasis jo prozos kūrinys – apsakymas „Mecengeršteinas“ (1832 m.), pirmasis jo detektyvas „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ ir daugelis kitų.
Akivaizdu, kad E. A. Poe - siaubo ir įtampos meistras, kuris šiurpins skaitytojus dar ne vieną šimtmetį. Savo istorijose jis tiesiog panardina į tikrą košmarą, o nuostabios Harry Clarke iliustracijos šį jausmą tobulai papildo ir sustiprina, perkeldamos vaizduotę į beveik realų gotikinio siaubo ir beprotybės pasaulį. Rašytojas tobulai aprašė dvasines ir fizines kančias, organinės materijos irimą, mirtį; sugebėjo kurti tikrąjį siaubą mūsų sąmonėje. Jį domino įvairūs kančios pasireiškimai, liguista sielos būsena, kuri sukelia „stingdančią baimę, siaubą“, vaizdai, pasak jo paties, gimę „ties riba, kur sumišusi tikrovė ir sapnas“. Šiurpiose istorijose mirusieji kartais sugrįžta pas gyvuosius.
2020-03-20

Kaip nori

Autorė: Jude Deveraux

Vieną lemtingą vasarą trys labai skirtingos moterys susitinka Samer Hilyje, Virdžinijoje, kur išsiaiškina turinčios daug daugiau bendro, nei įsivaizdavo...
Pirmoji šešiasdešimtmetės Olivijos santuoka buvo ilga ir nelaiminga, tačiau dabar, neseniai ištekėjusi, ji nekantrauja pagaliau pradėti gyvenimą su vyru, kurį visuomet iš tikrųjų mylėjo, — nesvarbu, kad ši pradžia ir gana vėlyva. Į penktąją dešimtį įkopusi Keitė yra ištekėjusi už išvaizdaus ir sėkmingo verslininko. Jų santuoka kone primintų pasaką, jeigu ne viena problema: jis aistringai įsimylėjęs kitą moterį! Dvidešimt kelerių Elizos santuoką, kurioje ši įstrigusi su vyru, parinktu turtingų jos tėvų, taip pat kamuoja problemos. Dabar, kai vyro meilužė laukiasi, atrodo, jis ketina imtis drastiškų priemonių, siekdamas Elizą pastumti šalin.
Nors vasarnamyje kiekviena jų atsiduria dėl skirtingų priežasčių, neilgai trukus moterys pradeda atskleisti savo nuoskaudas, norus ir svajones. O gavusios gyvenime retai pasitaikančią progą ištaisyti praeities klaidas, visos trys patiria, kas gali nutikti tuomet, kai svajonės iš tiesų išsipildo.
Nuoširdus, magiškas pasakojimas; „Kaip nori“ yra puikus pavyzdys to, kad Jude Deveraux istoriją pasakoti geba taip kerinčiai, jog ši sužavės ne tik ilgamečius gerbėjus, bet gėrėtis privers ir naują skaitytojų kartą.
2020-03-20

Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976–1983

Autorius: Juozas Baltušis

JUOZO BALTUŠIO DIENORAŠČIAI, II TOMAS.
Juozas Baltušis (1909–1991) – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – „Sakmė apie Juzą“ (1979), „Parduotos vasaros“ (1957–1969), „Tėvų ir brolių takais“ (1967), „Su kuo valgyta druska“ (1973–1976) ir kt.
J. Baltušio literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą“ reikšmė Lietuvoje dažnai ištirpsta aptariant rašytojo politines preferencijas ir laikyseną sovietiniais laikais, ypač Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.
Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat 1990-ųjų pabaigos (mirė 1991 m. vasarį) rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.
Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį.
„Nuolat susimąstau, kur iš tikrųjų šuo užkastas. Labai galimas daiktas, jog kalčiausia yra toji aplinkybė, kad visi mes gyvename dvigubą gyvenimą: matome tikrovėje vis didėjančius sunkumus, šitai aptariame artimų draugų būrelyje, tarp žmonių, kuriais pasitikime, o iš tribūnų, iš laikraščių, radijo ir televizijos kartojame lyg papūgos, kad viskas gerai, gyvenimas nepalyginamai pagerėjo ir toliau gerėja, valio, valio, valio! Pati gamta keršija mums visiems už tai. Negali nekeršyti“, – Juozas Baltušis, 1982 12 31.
2020-03-20

Tamsią naktį išėjau iš tylių namų

Autorius: Peter Handke

2019 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Peteris Handke yra vienas talentingiausių ir geriausių Austrijos pokario rašytojų. Prestižiškiausią pasaulyje literatūros premiją Švedijos akademija kūrėjui paskyrė už „paveikius kūrinius, kurie, pasitelkus išradingą žodyną, tyrė žmogiškosios patirties paribius ir jos ypatingumą“.
Daugybę romanų, apsakymų, esė bei pjesių parašiusio Peterio Handkeʼs bibliografijoje „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ yra vienas gražiausių, poetiškiausių ir magiškiausių kūrinių. Nedidelio Zalcburgo priemiesčio Takshamo bendruomenė puikiai pažįsta ir gerbia vietinį vaistininką. Tačiau pačiam vyrui jo gyvenimas atrodo pilkas ir nuobodus: santykiai su žmona ir vaikais atšalę, meilužė nebedžiugina, o darbas pavirtęs rutina. Vyras atsigauna tik klaidžiodamas gamtoje, rinkdamas ir valgydamas haliucinogeninius grybus.
Per vieną tokį pasivaikščiojimą vaistininką kažkas užpuola. Po stipraus smūgio į galvą vyras atsipeikėja praradęs kalbos dovaną. Incidentas paskatina ir kitas permainas: jis nusprendžia palikti ankstesnįjį gyvenimą ir leistis į kelionę. Vietiniame restoranėlyje susipažinęs su dviem keliauninkais – poetu ir slidininku, vaistininkas patraukia kartu su jais – į vakarus, link Alpių. Šioje fizinėje ir dvasinėje kelionėje jo laukia daugybė keistų, magiškų ir dvasiškai išlaisvinančių nutikimų, vedančių ten, kur nukeliauti sunkiausia: savęs pažinimo link.
2020-03-20

Papasakok man daugiau

Autorė: Kelly Corrigan

Stulbinamas atvirumas!
Mes kasdien vartojame žodžius Taip jau būna, Aš nežinau, Aš žinau, Ne, Taip, Aš myliu tave, bet retai susimąstome, kokia prasmė juose slypi ir kaip tai gali paveikti mūsų santykius su artimaisiais. Šios paprastos, kasdienės frazės turi didžiulę galią.
Knygos autorė atvirai dalijasi savo patirtimi ir istorijomis, kurios apnuogina jos asmeninį gyvenimą, bet parodo, kad visi mes esame ir stiprūs, ir pažeidžiami. Gyvenimas nuolat duoda pamokas, kurių nerasi vadovėliuose, svarbiausia sugebėti jas priimti ir suprasti jų siunčiamą žinią.
Ką jaučia anūkė, vis nerasdavusi laiko aplankyti savo močiutę ir vieną dieną sužinojusi, kad jos nebėra?
Ką jaučia dukra, kurios tėtis jai buvo didžiausias autoritetas, nenugalima asmenybė, tačiau jį įveikė klastinga liga?
Ką jaučia mama, supratusi, kad negali savo vaikų apginti nuo viso pasaulio?
Ką jaučia moteris, sužinojusi, kad jos geriausia draugė mirtinai serga?
Ir galų gale, kaip jautiesi, kai susiduri su baisia dilema: galimybė turėti vaikų ar sveikata?
Visa tai ir dar daugiau papasakota nuoširdžiai ir su švelniu humoru.
Knyga „Papasakok man daugiau“ yra labai asmeniška, išmintinga ir šmaikšti. Ji apie mus, moteris, apie mūsų silpnybes, vidinę galią ir išmintį, kurią kaupiame susidurdamos su vis naujais iššūkiais. Skaitydamos knygą jausitės tarsi pokalbyje su artima drauge, kuriai galima papasakoti viską.
Kelė Korigan – „New York Times“ bestselerių „The Middle Place“, „Lift“ ir „Glitter and Glue“ autorė. Ji taip pat yra projekto „The Nantucket Project“ meno vadovė ir jo pokalbių serijos apie svarbiausius dalykus gyvenime vedėja. Kartu su vyru Eduardu Lichčiu ir dukromis Džordžija ir Klara gyvena Kalifornijoje, netoli Ouklando.
„Mes atleidžiame savo tėvams už tai, kad jie neretai būna neteisūs, kad mato vienus dalykus, tačiau nepastebi kitų, kad kažko nesupranta. Savo broliams ir sesėms už tai, kad jie protingesni, sportiškesni ar laimingesni nei mes. Savo vaikams už tai, kad neišpildo mūsų lūkesčių, gąsdina mus savo amžiui tinkamu, bet vis tiek baisiai neprotingu elgesiu, o paskui užauga, palieka mus ir pamiršta paskambinti. Sau patiems, kad esame menkesni, nei ketinome tapti, kai buvome jauni ir svajojome apie kosmoso platybes ir olimpinius medalius. Mums be galo reikia – ir su kiekviena diena vis labiau – būti pripažintiems, kad mums atleistų. Ir nepaisant to, kad ir kaip ten būtų, mes mylime ir esame mylimi. Nors galbūt kitaip, nei tikimės.“
2020-03-20

Ne-priklausomi. Kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi

Autorė: Melody Beattie

„Ši knyga yra apie svarbiausią ir tikriausiai labiausiai ignoruojamą žmogaus atsakomybę – rūpinimąsi savimi. Apie tai, ką galite padaryti, kad pasijustumėte geriau.“
(Melody Beattie).
Šioje klasika tapusioje saviugdos knygoje amerikiečių psichologė Melody Beattie supažindina su kopriklausomais – per daug linkusiais kontroliuoti kitus – žmonėmis. Pirmiausia tai yra žmonės, gyvenantys su priklausomybių valdomais artimaisiais: alkoholikais, lošėjais, darboholikais. Tačiau ši knyga ne tik jiems – daugelis susiduriame su per daug rūpestingais tėvais ar valdingais sutuoktiniais, linkusiais sekti kiekvieną mūsų žingsnį.
Pasak autorės, kontrolė – tik iliuzija. Mes negalime suvaldyti kito žmogaus minčių ar emocijų ir prievarta paveikti jų valios. Vieninteliai žmonės, kuriems galime padėti, esame mes patys.
Apsisaugokite nuo skausmo ir suimkite gyvenimą į savo rankas.
PSICHOTERAPEUTŲ REKOMENDUOJAMA KNYGA.
Melody Beattie yra viena mėgstamiausių Amerikoje saviugdos knygų autorių, dažnai prisimenama tarp priklausomybės ligomis sergančių ir iš jų besivaduojančių žmonių. Jos tarptautinis bestseleris „Ne-priklausomi“ 1986 m. supažindino visuomenę su terminu „kopriklausomybė“. Milijonai skaitytojų tikėjo išmintingais Melody žodžiais ir patarimais, nes ji iš asmeninės patirties žinojo, ką jie išgyvena. Ji pati buvo palikta, pagrobta, patyrė seksualinę prievartą, kentėjo nuo alkoholio ir narkotikų priklausomybės, išgyveno skyrybas ir vaiko netektį.
„Beattie supranta, ką reiškia būti už borto, ir tai padėjo jai numesti gelbėjimosi virves tiems, kurie dar dreifuoja“, – rašoma žurnale „Time“.
„Nesvarbu, kuo serga jums poveikį darantis žmogus – yra alkoholikas, jaučia potraukį lošti, yra linkęs persivalgyti, yra darboholikas, priklausomas nuo sekso, nusikaltėlis, maištingas paauglys, neurotiškas tėvas ar motina, taip pat yra kopriklausomas ar turi visų išvardytų žmonių tipų savybių, – ši knyga skirta jums, kopriklausomajam.
Šioje knygoje rašau ne apie tai, kaip padėti alkoholikui ar kitokių bėdų turinčiam žmogui, nors jei jums pasidarys geriau, tikėtina, kad ir ligonis ims sveikti. Išleista daug puikių knygų apie tai, kaip padėti alkoholikams. Manoji yra apie svarbiausią ir tikriausiai labiausiai ignoruojamą žmogaus atsakomybę – rūpinimąsi savimi. Apie tai, ką galite padaryti, kad pasijustumėte geriau.“
2020-03-20

Povo turgelis

Autorė: Jojo Moyes

Septintasis dešimtmetis, Atėnė Forster — žavingiausia savosios kartos atstovė. Ši graži, išlepinta, pernelyg daug sau leidžianti mergina pelnė Paskutiniosios Debiutantės pravardę. Jai sutikus tekėti už žavaus jauno paveldėtojo Daglaso Feirli-Hulmo, jos tėvai lengviau atsikvėpė. Tačiau po dvejų metų pasklido gandai apie Atėnės romaną su kažkokiu prekeiviu.
Po trisdešimt penkerių metų Siuzanai Pikok tenka grumtis su garsiosios savo motinos palikimu. Paguodą teikia tik pačios atidaryta krautuvėlė-kavinė, pavadinta „Povo turgeliu“. Ji tampa tikru rojumi ir kitiems miestelio nepritapėliams. Ten Siuzana turbūt pirmą kartą gyvenime randa tikrų draugų, vienas iš jų — Alechandras, pabėgęs nuo Argentinoje jį persekiojančios praeities.
Siuzaną irgi persekioja motinos vaiduoklis, įsiūbavęs tragiškų įvykių grandinę. Tik stojusi prieš savo šeimą ir pripažinusi ilgai slėptus jausmus moteris galės susitaikyti su praeitimi. Pajutusi tvirtą pagrindą po kojomis, ji supranta, kad raktas į istoriją ir į laimę visą laiką buvo čia pat.
2020-03-20

Jaunojo gydytojo užrašai

Autorius: Michail Bulgakov

Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, M. Bulgakovas apie pusantrų metų, nuo 1916 m. rugsėjo iki 1918 m. vasario, dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje. Tuo laikotarpiu jis ir pradėjo užrašus apie jauno mediko praktiką nuošaliame kaime, kurie pavirto septynių apsakymų ciklu „Jaunojo gydytojo užrašai“ (Zapiski junogo vrača) ir 1925—1926 m. buvo pavieniui paskelbti Maskvoje leistame žurnale Medicinskij rabotnik („Medicinos darbuotojas“).
Prie šio apsakymų ciklo pritampa dar du kūriniai — apsakymas „Aš nužudžiau“ ir apysaka „Morfijus“, kurie 1926—1927 m. taip pat buvo paskelbti žurnale "Medicinskij rabotnik", nors be jokių rašytojo nuorodų į jo sumanytąjį ciklą, o be to, smarkiai besiskiriantys nuo ano septyneto tiek savo forma, tiek turiniu. Bet kadangi „Jaunojo gydytojo užrašai“ atskiros knygos pavidalu pradėti leisti jau gerokai po autoriaus mirties, pasiremiant jų publikacijomis periodikoje (pats autorius savo rankraščius sunaikino), taip pat išlikusiais archyvais ir amžininkų liudijimais, tradiciškai nusistovėjo kaip tik tokia šio apsakymų rinkinio ir apysakos „Morfijus“ pateikimo tvarka.
Bulgakovą, kaip armijon mobilizuotą karo gydytoją, porevoliucinės Rusijos pilietinio karo sumaištis 1919 m. nubloškė į Šiaurės Kaukazą. Tų pačių metų pabaigoje jis atsisakė tarnybos Vladikaukazo karo ligoninėje ir apskritai mediko darbo bei pradėjo literatūrinę veiklą: publikuotis vietiniuose laikraščiuose, dalyvauti literatų gyvenime. Apie šį M. Bulgakovo gyvenimo etapą pasakojama pirmoje „Užrašų ant rankogalių“ (Zapiski na manžetach) dalyje. Antrojoje jau kalbama apie jo atvykimą į Maskvą 1921-ais, apie pirmuosius alkano nepritekliaus ir blaškymosi po leidinių redakcijas metus.
Apysaką „Šėtoniada“ (D’javoliada) M. Bulgakovas baigė rašyti 1923-ių kovo mėn., o pirmoji jos publikacija pasirodė literatūros almanache "Nedra" („Gelmės“) 1924 m. rugpjūtį. Nors anuomet šis kūrinys literatūrinėje aplinkoje didesnio atgarsio nesusilaukė, jį pastebėjo ir gana palankiai įvertino žymus rašytojas J. Zamiatinas (1884—1937): „Autorius, be abejo, turi patikimą instinktą parinkti kompozicinę sąrangą: fantastika, šaknimis įaugusi į buitį, greitai kaip kine besikeičiančios scenos...“; bet svarbiausia, kad Zamiatinas įžvelgė augantį talentą: „... iš autoriaus, regis, galima laukti gerų darbų.“
Šiame groteske, kuris pratęsia N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“ temą apie biurokratinio mechanizmo palaužto smulkaus tarnautojo beprotybę, jau ima ryškėti nepakartojamas rašytojo stilius, tiksliai pasirinktos detalės (kaip antai nuo vežiko galvos nulėkusi kepurė ir iš po jos pasipilantys pinigų popierėliai), romaną „Meistras ir Margarita“ pranašaujančios frazės („... iš oro išsiaudė juodas apsiaustas...“); čia pirmą kartą apsireiškia juodas katinas fosforinėmis akimis, į kurį pavirsta apysakos personažas Kalsoneris, ir pan. Nuo čia prasideda rašytojo kelias į „Baltąją gvardiją“, „Lemtingus kiaušinius“ ir „Šuns širdį“.
2020-03-20

Viskas, ką žinau apie meilę

Autorė: Dolly Alderton

Taiklių komentarų pilna, beprotiškai smagi, kai kada širdį verianti knyga apie žmogų, kuris bręsta, suauga ir gyvenimo kelyje susiduria su įvairiomis meilės rūšimis.
Jei kalbėtume apie brendimo laikotarpiu patirtus sunkumus ir pergales, Dolly Alderton teko išgyventi visko. Savo atsiminimuose ji atvirai pasakoja, kaip įsimyli, kaip grumiasi su polinkiu prisikurti rūpesčių, susiranda darbą, organizuoja vakarėlius ir juose lėbauja, kaip ją palieka vaikinai, o mergina įsisąmonina, kad tik bičiulės ją palaikys po kiekvieno mieste praleisto chaotiško vakaro. Tai knyga apie prastus pasimatymus, geras drauges ir, svarbiausia, apie pamažu stiprėjantį supratimą, kad, norint būti laimingai, reikia gerai pažinti save, o tai labai sunku.
Išraiškingame, šmaikštumo ir įžvalgų, jausmingumo ir humoro sklidiname Dolly Alderton debiutiniame romane persipina asmeninės istorijos, satyriniai pastebėjimai, sąrašai, receptai ir kitokios literatūrinės miniatiūros, pažįstamos įvairiausio amžiaus moterims — visa tai taip pralinksmins, kad leipsite juokais. Knyga „Viskas, ką žinau apie meilę“ pasakoja apie suaugusiojo gyvenimo pradžiai įprastus vargus, nepakenčiamą jo neužtikrintumą, bet kartu ir kitokio, brandesnio, gyvenimo viltį.
Dolly Alderton — apdovanojimų pelniusi žurnalistė, kurios straipsnius spausdino įvairūs leidiniai, įskaitant The Sunday Times, The Daily Telegraph, GQ, Marie Claire, Red ir Grazia. Nuo 2015 iki 2017 metų ji rašė The Sunday Times Style pažinčių skiltį. Dabar televizijoje kuria scenarijus ir režisuoja laidas, be to, su kolege veda savaitinę „The High Low“ tinklalaidę apie popkultūrą.
2020-03-20

Pro rūdijančią naktį

Autorė: Renata Šerelytė

Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta?
Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.
Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju...
Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.
Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.
Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.
Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.
Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.
Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.
2020-03-20

Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai

Autoriai: Daniel Ziblatt, Steven Levitsky

„Turime įsisąmoninti: demokratija negalima be normų, institucinio santūrumo ir pilietinės kiekvieno asmens atsakomybės. Jei bent trumpam pažvelgsime į šalį, viskas gali akimirksniu sugriūti.“ (Barack Obama, 44-asis JAV prezidentas).
„Ši knyga – tai gidas visiems piliečiams, leidžiantis suvokti, kad net Vakarų pasaulyje demokratija nėra duotybė: kiekviena karta turi stengtis ją išlaikyti ir nuolat puoselėti.“ (Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas).
Ar šiandien demokratijai gresia pavojus?
Įprasta manyti, kad demokratinė valdžia nuverčiama pasitelkus karinę jėgą, ginklus ir prievartą. Tačiau pastaruoju metu įsigali ne toks staigus ir dramatiškas būdas – vos pastebimai vykstantis procesas, prasidedantis jau prie balsavimo urnų. Ne vienoje šalyje teisėtai išrinkti vadovai kasdien žingsnis po žingsnio silpnina demokratiją, iki ši nustoja būti pamatiniu valstybės gyvenimo principu.
Siekdami užkirsti tam kelią, autoriai siūlo dar kartą pažvelgti į šiuolaikinių demokratijų būklę ir neseną istoriją. Analizuojant praeities įvykius, kurie atvėrė vartus autoritariniam valdymui ar, priešingai, užkirto jam kelią, bei stebint demokratijas, patiriančias sunkumų, įmanoma suvaldyti demokratijos žlugimo grėsmę. Pasimokyti iš istorijos ypač svarbu dabar, kai didžiausioms ir stipriausioms pasaulio demokratijoms kyla vis daugiau iššūkių.
2020-03-10

Peilis

Autorius: Jo Nesbo

Haris Hūlė dar niekada nebuvo taip arti prarajos. Rakelė – vienintelė moteris, kurią jis kada nors mylėjo, – galutinai nutraukė su juo santykius. Oslo policijoje jis peržiūri užšaldytas bylas ir rūšiuoja dokumentus, užuot daręs tai, ką geba geriausiai, – tyręs žmogžudystes, kurios gali būti susijusios su Sveinu Finu, seksualiniu nusikaltėliu, serijiniu žudiku ir Hūlės priešu. Kadaise Haris pasodino jį už grotų, o dabar, po daugiau kaip dešimtmečio kalėjime, Finas laisvėje, pasiryžęs atkeršyti.
Ir viskas tik į bloga. Kai vieną rytą Haris atsibunda sunkiai pagiringas, visiškai neprisimindamas nakties, kruvinomis rankomis, tai – tik veriančio nelyg išgaląsti peilio ašmenys košmaro pradžia.
„Dostojevskiški moraliniai pasirinkimai, kvapą užimantys netikėtumai, sunkiai pakeliama įtampa. "Peilis" – bene geriausias Hario Hūlės knygų ciklo romanas.“
2020-03-10

Komandoro nužudymas I

Autorius: Haruki Murakami

Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.
Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.
Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.
2020-03-10

Apie peles ir žmones

Autorius: John Steinbeck

Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones“ pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai – smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis – nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę – nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių.
Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus.
Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.
„Apie peles ir žmones“ tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai – 1939 metais.
2020-03-10

Barbarų žemynas. Antrojo pasaulinio karo padariniai Europoje

Autorius: Keith Lowe

Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945-aisiais, tačiau neramumai Europoje tęsėsi dar gerą dešimtmetį. Britų istorikas Keithas Lowe šioje knygoje pasakoja apie pokario įvykius Senajame žemyne.
Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo suniokota: sugriauti miestai, žlugusi ekonomika, gyventojai – ties bado riba. Žemynas vėl pajuto siaubingą žiaurumo proveržį. Sąjungininkų kareiviai negailestingai elgėsi su nugalėtų šalių civiliais gyventojais. Karą pralaimėję vokiečiai buvo kankinami ir žudomi, moterys prievartaujamos. Pasipriešinimo judėjimų kovotojai be skrupulų atsikratydavo kolaborantais. Etniniai valymai, pilietiniai karai ir žmogžudystės pokario Europoje buvo įprasti, o partizaninis pasipriešinimas sovietų okupuotose valstybėse truko dar gana ilgai.
„Barbarų žemynas“ – sukrečiantis pokario savivalės ir teroro laikotarpio paveikslas.