Santechniko vadovas

Autoriai: Alfredas Packevičius, Saulius Šalna

Papildytoje ir atnaujintoje mokomojoje praktinėje knygoje „Santechniko vadovas“ pristatomos naujausios technologijos, medžiagos ir optimalūs sprendimai, taikomi šiuolaikinėje santechnikoje. Skaitytojas čia ras išsamią informaciją apie šildymo, vandentiekio bei nuotekų sistemas, inžinerinių sistemų montavimo ir eksploatavimo praktinių patarimų. Knygoje pateikiama detali informacija apie nuotekų ir vandens šalinimo sistemas, naudojant tipinius konstrukcinius mazgus, skaičiavimo formules bei montavimo schemas. Leidinys papildytas santechnikos terminų žodynu 6 kalbomis: lietuvių, anglų, vokiečių, rusų, norvegų ir latvių.

Ypatingas dėmesys skiriamas ekologijos ir energinių išteklių taupymo problemoms spręsti, patalpų temperatūros reguliavimo bei vandens tiekimo inovatyvioms valdymo sistemoms, moderniems pastatų šildymo būdams, lietaus vandens šalinimui nuo neeksploatuojamų ir eksploatuojamų plokščiųjų stogų, terasų.

Leidinyje pateikiami praktiniai pirmaujančių pasaulio santechnikos, šildymo, vėsinimo, santechninių prietaisų ir nuotekų sistemų gamintojų sprendimai.

Aukštųjų ir profesinių mokyklų studentai bei kvalifikacijos kėlimo kursų klausytojai galės atnaujinti savo žinias santechnikos srityje ir pritaikyti jas savo kasdieniniame darbe bei ugdymo procese.

Statybų vadovas. Vidaus apdaila

Autorė: Ramunė Žurauskienė

Mokomojoje praktinėje knygoje „Statybų vadovas. Vidaus apdaila“ apžvelgiamos naujausios būsto vidaus apdailos medžiagos, technologijos ir sprendiniai, naudojami įrengiant šiuolaikinius pastatus. Leidinys skirtas interjero dizaineriams, statybos darbų vadovams, rangovams, universitetų, kolegijų ir profesinių mokymo centrų statybos krypčių studentams. Knyga pravers ir esamiems bei būsimiems būsto savininkams, ketinantiems įsirengti ar atsinaujinti savo namus ir biurus. Pateikiama praktinių patarimų, kurie bus naudingi atliekant grindų, sienų ir lubų apdailą bei kuriant šiuolaikišką interjerą.

Elektriko vadovas

Autoriai: Anatolijus Drabatiukas, Mindaugas Lubys, Renata Miliūnė

Knygoje apžvelgiama dabartinė pastatų elektros instaliacijos elementų bazė, technologijos ir sprendimai, trumpai primenamos būtinosios teorinės žinios.

Leidinys bus naudingas elektros specialistams, projektuotojams, specialiųjų darbų vadovams, specialiųjų darbų techninės priežiūros vadovams, taip pat privatiems statytojams ir mokymo įstaigoms. Knyga pravers visiems vartotojams, ketinantiems statyti ar pertvarkyti savo būsto elektros instaliaciją ar įsidiegti išmaniojo namo sistemą, norintiems susipažinti su elektros instaliacijos ir apšvietimo įrengimo ypatybėmis, elektrinio šildymo sistemomis, rezervinio maitinimo šaltiniais, statinio apsauga nuo žaibo ir gaisro, padės jiems priimti efektyvius sprendimus.

Po blyškiu Lietuvos dangumi

Autorius: Jean Mauclere

Žanas Mokleras (Jean Mauclėre, 1887-1951) - XX a. pirmos pusės prancūzų žurnalistas, rašytojas, keliautojas, daugybės straipsnių ir tarpukario Prancūzijoje populiarių knygų autorius. Daliai Žano Moklero kūrybos būdinga lietuviška tematika: mūsų šalies istorija, politika ir kasdienybė, darbai ir šventės, tautosaka, menas ir literatūra. Jis du kartus - 1925 ir 1930 m. - lankėsi Lietuvoje, pažinojo nemažai lietuvių, bendravo su anuometės Lietuvos valstybės veikėjais ir politikais, žurnalistais ir kūrėjais, dvasininkais, įvairių profesijų atstovais. Kelionių po Lietuvą įspūdžius Mokleras aprašė knygose „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ (1926) ir „Lietuvos žmonės ir keliai“ (1931). Pirmoji iš jų pelnė Prancūzijos akademijos premiją, už ją autorius buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Prancūzijoje ši knyga sulaukė daugybės pakartotinių leidimų.

Knygoje „Po blyškiu Letuvos dangumi“ aprašyta Žano Moklero kelionė po Lietuvą primena gerai organizuotą turistinę išvyką. Jis nuoširdžiai pasitinkamas, visur vežiojamas ir vedžiojamas, jam siūloma aplankyti įvairius objektus. Jo viešnagės maršrutai apima nemažą Lietuvos dalį. Tai ne tik Kaunas ir Vilnius, bet ir kiti miestai bei miesteliai - Vilkaviškis, Raudondvaris, Zapyškis, Jieznas ir Jurbarkas, Seirijai, Pažaislis ir Birštonas, Telšiai, Klaipėda, Palanga, Kuršių nerija... Kelionės metu rengiami Moklero susitikimais su įtakingais, aukštus postus užimančiais valdininkais, rašytojais, menininkais, žurnalistais, dvasininkais. Sudaromos sąlygos susipažinti su tautinėmis mažumomis.

Moterys Tautos susirinkime

Autorius: Aristofanas

Socialinės utopijos komediją „Moterys Tautos susirinkime“ Aristofanas sukūrė gyvenimo pabaigoje, kai Atėnai išgyveno demokratinės santvarkos krizę ir didžiulį ekonominį nuosmukį. Nepatenkintas Atėnų valdžia, komediografas norėjo pasišaipyti iš neryžtingų to meto politikų, nieko nedarančių, kad miestas išbristų iš sunkios padėties. Kūrinyje išjuokiamas aukščiausias Atėnų valdymo organas - Tautos susirinkimas. Nusivylusi vyrų vykdoma politika veikli atėnietė Praksagora sugalvoja perduoti miesto valdymą moterims. Antikoje moterys neturėjo jokių politinių teisių, todėl mintis apie moterų valdžią atrodė nereali ir juokinga. Praksagoros sumanymas įtvirtinamas demokratiniu, nors ir apgaulingu, būdu — Tautos susirinkimo balsais. Moterys imasi įgyvendinti savąsias reformas, tačiau jų kuriama valstybinė santvarka patiria visišką nesėkmę. Komedijoje keliamos problemos tebėra aktualios ir šiais laikais.

Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta komedija „Moterys Tautos susirinkime“ žavi švelnia ironija, kandžia satyra, sodriu humoru, autoriaus fantazija ir papildo jau turimus lietuviškus Aristofano kūrinių vertimus.

Mokytojo sugrįžimas

Autorius: Anuar Alimžanov

„Mokytojo sugrįžimas“ – tai apysaka apie vieną žymiausių viduramžų filosofų – Al Farabi (Alfarabijų). Knyga nukelia skaitytoją į viduramžius. Veiksmo vieta – Vidurinės Azijos ir Artimųjų rytų miestai. Čia jis sukūrė svarbiausius savo traktatus ir utopijas. Dėl savo plataus akiračio ir išsimokslinimo Al Farabi buvo pramintas Antruoju Mokytoju (po Aristotelio).

Laiškai, 2 knyga

Autorius: Oskaras Milašius

Antroje Oskaro Milašiaus (Oscar Milosz, 1877-1939) laiškų draugams, bičiuliams ir pažįstamiems knygoje „Laiškai“ susitiksime su gera dešimtimi rašytojo korespondentų, tarp kurių - ir jo vienmetis, bendramokslis ir bendraklasis Rolland’as Borisas, ir leidėjai Jacųuesas Copeau ir Jacųuesas Riviėre’as, ir Fontenblo viešbučio savininkas ponas Lėzier, ir parko alėjoje netyčia sutikta baronienė de Tinan, netrukus tapusi gera bičiule...

Oskaras Milašius į savo adresatus ir drauge skaitytojus prabyla autentiškomis intonacijomis, savitu stiliumi, kasdieniška kalba ir pakylėta retorika, humoru ir ironija. Jis geba būti bičiuliškas ir dalykiškas, atidus draugų kūrybos vertintojas, atlaidus žmonių silpnybėms ir rūstus pranašas, šie laiškai - tai ir istorinis dokumentas, suteikiantis vertingų žinių apie XX a. pirmos pusės kultūros ir literatūros lauką, kuriame gyveno, veikė ir prancūzų kalba kūrė Lietuvai reikšminga asmenybė.

Kėdės

Autorius: Eugène Ionesco

Eugene’as lonesco (Eženas lonesko, 1909-1994) - prancūzų dramaturgas, vienas ryškiausių „absurdo teatro“ atstovų. Bukarešto universitete studijavo prancūzų kalbą, dirbo prancūzų kalbos mokytoju. Kūrybinę veiklą pradėjo 1930 m. eilėraščiais. Į dramaturgo kelią pasuko 1948 m., pirmoji pjesė „Plikagalvė dainininkė“ pastatyta 1950 m. Tuo pat metu jis rašo naują pjesę „Kėdės“, kuri 1952 m. pasitinka žiūrovus teatre Nouveau Lancry. Autorius dirba labai produktyviai, kasmet pasirodo naujų jo pjesių („Pareigos aukos“, „Amedėjas, arba kaip jo atsikratyti“, „Žakas, arba Paklusnumas“, „Paveikslas“, „Almos improvizacija, arba Piemens chameleonas“...), jos statomos įvairiuose teatruose. 1969 m. dramaturgas pelno Nacionalinę Didžiąją teatro premiją. 1970 m. jis išrenkamas į Prancūzų Akademiją, išrinktas Niujorko ir Tel Avivo universitetų Garbės daktaru.

1991 m. lonesco knyga „Visos pjesės“ buvo išleista prestižiškiausioje Prancūzijos knygų serijoje „Plejados biblioteka“ (1950 puslapių apimties tomas!), į kurią rašytojų kūryba paprastai patenka po jų mirties.

Pjesėje „Kėdės“ lonesco vaizduoja tikrus ir netikrus personažus, žaidžia iliuzija, kad atskleistų pasaulio tuštybę. Pjesės personažai įkūnija tas savybes, dėl kurių apgailestauja autorius: vienatvę ir neviltį, nuosmukį ir žlugimą, senatvę ir mirtį. Norėdamas išreikšti žmogaus būties esmę, dramaturgas surado tiesiog puikų įvaizdį - kėdės, užpildančios ankštą Senio ir Senės kambarėlį ir galiausiai išstumiančios juos pačius, virto tuščio ir beviltiško gyvenimo simboliu.

Kaimo gydytojas

Autorius: Honore de Balzac

Prancūzų rašytojo Onorė de Balzako (Honorė de Balzac, 1799-1850) romanas „Kaimo gydytojas" - „Žmogiškosios komedijos" romanų grupės „Kaimo gyvenimo scenų" kūrinys. Rašytojui rūpi visa žmogiškoji būtis - literatūra, politika ir moralė.

„Kaimo gydytojas" - tai civilizacijos apmąstymas remiantis asmenine patirtimi veikėjo, kurį gelbsti utopijos idėjos, tarp kurių svarbiausia yra socialinė-ekonominė utopija. Bet svarbu suprasti, kad tai nėra utopinis romanas.

Pjeras Barbėri (Pierre Barbėris) šį romaną pavadino Balzako antruoju „Faustu", mat protagonistas Benasis aktyvioje veikloje ne tik randa paguodą, bet ir atskleidžia visą dalykų prasmę. Taip rašytojas išreiškia kai kuriuos XIX a. romantikus persekiojusią mintį - peržengti individualizmo sienas, išeiti iš savęs ir su kitų pagalba išvengti vidinės dykumos. Kaimo gydytojo geradariška veikla vis dėlto jam neleidžia visiškai pasveikti. Istorijos pabaigoje protagonistas išlieka kenčianti esybė, sugrįžtanti į savo vienatvę ir užvaldyta aistros.

Lietuvos skaitytoją šis romanas turėtų sudominti dar ir dėl kitos priežasties. Vilniaus universiteto medicinos profesorius, XIX a. visoje Europoje žinomas mokslininkas ir gydytojas praktikas Jozefas Frankas (1771-1842) - romano „Kaimo gydytojas" pagrindinio veikėjo prototipas!

Abajaus kelias, I-IV tomai

Autorius: Muchtar Auezov

Muchtaras Auezovas (1897-1961) - kazachų rašytojas, dramaturgas, mokslininkas. Nors kaip mokslininkas buvo persekiotas „Už grubias politines Kazachų kalbos ir literatūros instituto klaidas", pašalintas iš darbo universitete už „buržuazines nacionalistines klaidas" bei kurį laiką slapstėsi nuo arešto, bet politinis persekiojimas nesukliudė pelnyti aukščiausius šalies literatūrinius apdovanojimus: už epopėjos „Abajaus kelias" I-II dalis - 1949 metais, o už III-IV dalis- 1959 metais.

„Abajaus kelias" - tai romanas epopėja apie kazachų poetą ir mąstytoją, rašytinės literatūros pradininką Abajų Kunanbajuly (1845-1904). Romanas yra ne tik apie kūrėją ir žmogų Abajų, bet kartu ir puiki klajoklių tautos sudėtingo gyvenimo būdo, įvykių, įpročių ir papročių mozaika, atstojanti geriausius to regiono tautų istorijos vadovėlius.

Net prisimint skaudu

Autorius: Aloyzas Stankevičius

Knygos „Net prisimint skaudu“ autorius – Alain Stanké, o lietuviškai – Aloyzas Vytas Stankevičius (g. 1934) – lietuvių kilmės Kanados rašytojas, žurnalistas, televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris, humoro laidos „Les Insolences d‘une Caméra“ („Išdykusi kamera“) sumanytojas (Lietuvoje ji rodyta kaip „Slaptoji kamera“), leidėjas, skulptorius, Kanados lietuvių bendruomenės veikėjas.

Aloyzas Stankevičius gimė Kaune, pasiturinčių lietuvių katalikų šeimoje. Jo tėvas buvo Kauno radijo stoties viršininkas. 1940 m. birželio 15 d., sovietų armijai įsiveržus į Lietuvą, prasidėjo šeimos vargai. Nuo Sibiro juos išgelbėjo karas. 1944 m. Aloyzas su tėvais buvo išvežtas į darbo stovyklą Vokietijoje. 1945 m. atvyko į Prancūziją. Čia baigė vidurinę mokyklą. Būdamas 17-os, 1951 m. persikėlė į Kanadą. Kvebeko universitete studijavo prancūzų kalbą. Dirbo įvairiuose laikraščiuose, jo straipsnius spausdino viso pasaulio spauda. Rengė reportažus, kalbino meno, politikos, literatūros garsenybes. Be žurnalisto ir leidėjo darbo, Aloyzas Stankevičius parašė apie 40 knygų.

Trys Aloyzo Stankevičiaus (t. y. Aleno Stankės) atsiminimų knygos parašytos su jam būdingu humoru ir šmaikštumu.

Pirmoji atsiminimų trilogijos knyga – „Net prisimint skaudu“ – autobiografinė knyga. Kaip sako autorius, joje niekas neišgalvota – nei faktai, nei veikėjai. Šešiamečio vaiko lūpomis autorius santūriai, su humoru pasakoja apie vargus, badą, nesibaigiančią kelionę mirties traukiniu, karo baisumus ir deportaciją, apie gyvenimą svečiose šalyse. Pasakojama su vaikišku naivumu, istorija atrodo tikroviškesnė ir skaudesnė negu baisiausia dokumentika.

Ši knyga, kelis kartus išleista Kanadoje ir Prancūzijoje, tapo klasika. Ji įtraukta į Kvebeko mokyklų programas. Amerikiečių rašytojas Henris Mileris ją lygina su „Anos Frank dienoraščiu“.

Ar yra gyvenimas po karo?

Autorius: Aloyzas Stankevičius

Antrojoje atsiminimų knygoje – „Ar yra gyvenimas po karo?“ – autorius tęsia pasakojimą apie dabar jau jauno buvusio karo belaisvio, kuris iš naujo atranda ramybę ir laisvę, gyvenimą Prancūzijoje. Joje ir toliau juokas kaitaliojasi su ašaromis, vieną neįtikėtiną istoriją keičia kita, dar įdomesnė, dar patrauklesnė...

Tarytum pasaka

Autorius: Aloyzas Stankevičius

Trečiojoje knygoje – „Tarytum pasaka“ – autorius 1951 m. persikelia į Kanadą. Čia jis atranda naują pasaulį, kuriame buvo daug komforto ir laisvės, o svarbiausia – puikios ateities perspektyvos. Čia jis tapo žurnalistu, rašytoju, laidų vedėju, prodiuseriu, redaktoriumi, leidėju,...

A. Stankevičiaus gyvenimas – tarsi romanas. Neįprasti dalykai persipina su neįsivaizduojamais. Tai jis diskutuoja su Muamaru Kadafiu, tai – su Fideliu Kastro, tai Kalifornijoje – su bičiuliu Henriu Mileriu, kuris patiki jam išleisti savo vienintelį romaną prancūzų kalba, tai Niujorke – su Vudžiu Alenu, kuris su juo slapta kamera filmuoja pirmuosius eskizus, tai Otavoje, prie Pjero Elioto Triudo baseino, kur Triudo vos per plauką išvengia žūties nuo elektros...

Ledlaužis

Autorė: Kristina Ohlsson

Detektyvas „Ledlaužis“ – antroji pasakojimų apie Augustą Strindbergą serijos knyga (pirmoji, „Audrų stebėtojas“, lietuviškai pasirodė 2022 m.). Pagrindiniai kūrinio veikėjai – jau pažįstama policijos detektyvė Marija Martinson ir buvęs finansininkas Augustas Strindbergas, atsikraustęs į Huvenesetą vakarinėje Švedijos pakrantėje įgyvendinti senos svajonės – atidaryti naudotų daiktų parduotuvės.

Pakrantės mieste balta žiema, Augustas jaučiasi pagaliau laimingas – jo parduotuvėje reikalai klostosi puikiai, be to, jis įsimylėjo. Tačiau šaltos sausio nakties idilę sudrumsčia gaisras, supleška dvi valčių pastogės. Viena priklauso Augustui, kita – senyvam Akseliui Enbomui, čia nugyvenusiam visą gyvenimą. Marija pradeda tyrimą, ir netrukus ima aiškėti, kad gaisras susijęs su žmogžudyste. Kažkas Huvenesete turi tamsių paslapčių. Grėsmė priartėja iš netikėtos pusės – ir Marija, ir Augustas pasijunta nesaugūs...

2084

Autorė: Unė Kaunaitė

2084-ieji. Realybė – jau virtualybėje. Konsultantu psichologu dirbančio Kajaus kasdienybė – paskutinis nuotolinis pokalbis su ketinančiaisiais nusižudyti. Laisvalaikį jis irgi leidžia virtualybėje – naujajame pasaulyje mezgami santykiai, diskutuojama, žaidžiama ir keliaujama. Šioje Visatoje žmonės nebeteisia vieni kitų dėl išvaizdos, amžiaus, lyties ar tautybės, nes virtualybėje šios sąvokos nebeturi prasmės. Nebent tiek, kad vieni gyvena virtualiosiose Paraštėse, o kiti – prabangiuose Visatos rajonuose...

Knygoje „2084“ kuriamas ateities pasaulis atrodo ir labai tolimas, ir kartu baugiai artimas. Čia nuolat balansuojama tarp to, kas tikra, ir to, kas sukurta, – ties abiejų pasaulių skirtimi. Jei visa, kas mus supa, galima pritaikyti prie individo, pakeisti, kad atitiktų jo ar jos poreikius, ar dar gali egzistuoti kokie nors faktai ir tikrovė?

Išgyvendamas pasibaigusių santykių skausmą, Kajus klausia: kiek tikri yra kiti žmonės ir santykiai su jais? Kiek žmonių savybių, emocijų mes tik įsivaizduojame – ir kiek tai dar apskritai svarbu? Jo rutiną sutrikdo Lėja, nenorinti gyventi pasaulyje be tiesos. Tuomet ir Kajus susimąsto apie pasaulį, kuriame technologijos palengvina kasdienybę, bet... ar jos mūsų neriboja, neatima galimybės klysti, neima spręsti už mus? Šie klausimai tampa dar svarbesni, kai Kajus sulaukia kvietimo dirbti „Burbule“ – didžiausioje virtualybę generuojančioje įmonėje...

Unė Kaunaitė – jaunosios kartos rašytoja, trijų knygų autorė. Ketvirtoji knyga – romanas „2084“ – žengia į pasaulyje itin populiarų, o Lietuvoje dar tik įsitvirtinantį distopijos žanrą. Kaip ir kiti rašytojos kūriniai, „2084“ nesiūlo atsakymų, veikiau kviečia jų ieškoti kartu.