Lyno akrobatas: Tarp trijų marų

Autorius: Jaan Kross

XVI a. Talinas. Smalsus berniūkštis Baltazaras, arba Palas, kaip jį vadina aplinkiniai, nepaklusęs mokytojui įsilipa į bažnyčios varpinę ir apstulbęs stebi paslaptinguosius lyno šokėjus, ore išdarinėjančius neįtikėtinus dalykus. Taip prasideda didžio Livonijos metraštininko Baltazaro Rusovo gyvenimo istorija.
Kuklių valstietiškų šaknų jaunuolis – tarsi netašytas deimantas: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, aštraus proto ir gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų, jis suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir atsidūręs tinkamu laiku, tinkamoj vietoj – pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams.
Virš Livonijos kaupiantis karo nuojautoms, plaukiančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiomis visuomenės pakopomis. Tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų ir neišsižada žmogiškų ir kūniškų aistrų.
Krossas nusipelnė Nobelio. (Neil Taylor, Guardian).
Dėl savo kūrybos masto ir gylio Krossas pelnytai laikomas vienu didžiųjų pasaulio rašytojų.  (Doris Lessing).
Jaan Kross (Janas Krosas, 1920–2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas, daugiausia į užsienio kalbas verčiamų kūrinių autorius. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje Tarp trijų marų sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, Livonijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536–1600) gyvenimas. Į knygą Lyno akrobatas sudėti pirmas ir antras tetralogijos romanai. Lietuvių kalba taip pat išleisti kiti Krosso romanai: Dangaus akmuo, Imperatoriaus beprotis, Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas.

Dangaus šaknys

Autorius: Roman Gary

Romainas Gary (Romenas Gari, 1914-1980) - vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart: vieną iš jų būtent už romaną "Dangaus šaknys", parašytą 1956 metais.
Šiandien žodis „ekologija" itin dažnas. Perkame ekologišką maistą, rūpinamės gamtosauga, imamės globoti benamius gyvūnus. Tačiau prieš pusę amžiaus mažai kas tokį žodį buvo girdėjęs.
Anot autoriaus, „šiai knygai pasirodžius, <...> buvo noriai rašoma, kad tai pirmasis „ekologinis" romanas, pirmas šauksmas, kviečiantis gelbėti mūsų biosferą, kuriai iškilo grėsmė. Tačiau aš pats tais laikais nebuvau įvertinęs nei vykstančio naikinimo masto, nei visos to pavojaus grėsmės".
Romane pasakojama apie keistuolį prancūzą Morelį, išsekintą gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmiškumo. Po Antrojo pasaulinio karo jis atsiduria Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Čia tarp čiabuvių ir kolonialistų tvyro įtampa, bręsta išsilaisvinimo kovos, o Morelis renka parašus po peticija už dramblių apsaugą. Laisvi drambliai - jo idée fixe. Kas svarbiau - gamtosauga ir drambliai, šalies nepriklausomybė ar individo laisvė? O gal badaujantis vietinis?
Jūsų drambliai - dar viena visko pertekusio europiečio idėja. Tai persisotinusios buržuazijos idėja. Mums drambliai - vaikščiojanti mėsa. Kai duosite mums pakankamai jaučių ir karvių, galėsime vėl pakalbėti apie dramblius...
(Romainas Gary, "Dangaus šaknys").
Žvaigždėta Afrikos naktis, panaši į šydu apsigobusią moterį, savanos vėjas, neaprėpiami toliai, vandens link bėgantys drambliai, jų sukeltos įkaitusios raudonos žemės dulkės, kurios gaubia europietį, patyrusį XX a. vidurio siaubą ir pasitraukusį į Afriką semtis stiprybės gyventi, ieškoti tyros būties gamtos apsupty.

1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti

Autorius: Florian Illies

„1913-ųjų šimtmečio vasara tęsiasi. Tie 1913-ieji metai manęs tiesiog nepaleidžia. Kuo giliau nėriau, tuo gražesnių lobių radau jūros dugne.
Taip, reikia liautis, kai randi, kas gražiausia. Bet jaučiau, kad gali būti dar gražiau. Tiek naujų, jaudinančių, sukrečiančių, iš kojų verčiančių, novatoriškų epizodų, kurie visų pirma pasakoja apie meilę, atradimus ir neįtikėtinus viražus.“ (Knygos autorius Florianas Illiesas).
Vokiečių menotyrininkas Florianas Illiesas knygoje „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“ tęsia pažintį su išskirtiniais žmonijos istorijos metais, pradėtą ankstesnėje bestseleriu tapusioje knygoje „1913. Šimtmečio vasara“.
Į 1913-uosius galima žvelgti dvejopai: šiandien jau žinome, kad netrukus Europą uždengs artėjančio karo debesys, tačiau likus metams iki pasaulinio konflikto visur tryško optimizmas. Tai buvo visuotinio kultūros suklestėjimo, mokslo atradimų, techninės pažangos metai. Šiuos metus Florianas Illiesas pasirinko ne atsitiktinai – net statistika rodo, kad šie metai išsiskyrė atradimų gausa, o ore tvyrojo pažangos ir novatoriškumo nuojauta.
Tai metai, kai Eriksenas pagal savo žmonos prototipą sukuria žymiausią pasaulyje Undinėlės skulptūrą, Robertas Musilis pradeda rašyti „Žmogų be savybių“, Thomas Mannas – „Užburtą kalną“, o Jamesas Joyse’as – „Ulisą“.
Išradėjai užpatentuoja užtrauktuką, rusų kunigaikštienė išlaiko piloto teises, o Leipcige gaudomi iš cirko pabėgę liūtai. O kur dar ankstesnėje autoriaus knygoje sutikti Kafka, Rilkė, Hessė, Picasso, Freudas bei kiti įžymūs kultūros bei visuomenės veikėjai, kurių neįtikėtinos istorijos pasakojamos ir knygoje „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“.
Nors pagrindinis dėmesys knygoje skiriamas inovacijoms ir kultūriniams pasiekimams, 1913-ieji žymi ir besikeičiančias visuomenės moralės normas. Tai laikas, kai susiduria praeitis ir ateitis – vis dar galima iškviesti priešininką į dvikovą dėl moters, bet galima ir teisėtai su ja išsiskirti. Teismai išdrįsta priimti sprendimą, kad moralumas yra kiekvieno asmeninis reikalas, į kurį valstybė neturi teisės kištis.
Florianas Illiesas rašo trumpai ir šmaikščiai, žaidžia žodžiais, ieško sąskambių bei palyginimų. Anot jo, ilgos istorijos yra nuobodžios, todėl jis stengiasi išlaikyti lakonišką pasakojimo stilių ir nuolat keičia siužetą – po pasakojimo apie Vokietiją skaitytojai staiga atsidurs Paryžiuje, kur išgirs linksmą anekdotišką istoriją.
Florianas Illiesas pažymi – „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“ nėra ankstesnės knygos tęsinys. Tai kokybiškai naujas darbas, išsaugantis savitą chronologinę pasakojimo struktūrą. Autorius pasakoja, kad po pirmos knygos „1913. Šimtmečio vasara“ pasirodymo sulaukė daugybės laiškų, kuriuose skaitytojai jam priminė vieną ar kitą užmirštą faktą ir įvykį. Istorijos buvo tokios įdomios, kad rašytojui kilo dilema: laukti keletą metų ir pasiūlyti papildytą pirmosios knygos leidimą, ar išleisti antrą kūrinį...

Įveskite kaltinamuosius

Autorė: Hilary Mantel

Prestižine „Man Booker“ premija apdovanotas britų rašytojos Hilary Mantel istorinis romanas „Įveskite kaltinamuosius“ – antroji trilogijos dalis apie įtakingą Anglijos karaliaus Henriko VIII dvariškį Tomą Kromvelį.
Anglijos karalius Henriką VIII bet kokia kaina siekė skyrybų su savo pirmąja žmona Kotryna, kad galėtų vesti Aną ir susilaukti taip trokštamo vyriškos lyties sosto įpėdinio. Labiau nei valdovas, dėl įpėdinio jaudinosi jo sekretorius Tomas Kromvelis - įžvalgus vyras nujaučia, kad jei karalius mirs bevaikis, šalį praris politinė suirutė.
Vis dėlto ir antroji Henriko žmona Ana neišpildo lūkesčių, tad valdovo susidomėjimas ja ima slūgti. Negana to, būdama įžvalgi ir aštraus proto Ana erzina tuščiagarbį Henriką, be to, nepriklausomas jos elgesys supriešina karalių su jo draugais ir senomis bei įtakingomis aristokratų šeimomis.
Dabar Henrikas VIII ima žvalgytis į Džeinę Seimūr, o jo dešinei rankai Kroveliui tenka tenkinti ir valdovo užgaidas, ir užtikrinti saugumą šalyje. Karaliui užtenka pasakyti, ir senąja žmona bus atsikratyta, tačiau įžvalgi moteris nujaučia pavojų ir telkia savo šalininkų gretas. Kromvelis - genialus politikas ir meistriškas manipuliuotojas - ketina įvykdyti Henriko įsakymą ir bet kokia kaina atsikratyti Anos. Tačiau sunaikinti Bolinus nebus taip paprasta... Kroveliui teks sudaryti paliaubas su senais priešais. Deja, tai atsilieps ir ir jam pačiam, ir visai šaliai.
Hilary Mantel pasakojimas pasižymi išskirtiniu dėmesiu smulkiausioms to meto buities ir gyvenamosios aplinkos detalėms, o romano veiksmas niekad nestokoja įtampos bei dinamikos. Verčiant romano „Įveskite kaltinamuosius“ puslapius skaitytojas pasineria į istoriją, kuriome scenos, vietos ir veikėjai nuolat keičia vieni kitus, o įtampa vis auga. „Įveskite kaltinamuosius“ pasakoja pirmojoje trilogijos knygoje „Vilko dvaras“ prasidėjusią Tomo Kromvelio istoriją - ištikimo karaliui dvariškio biografija nukelia į vieną paslaptingiausių ir tamsiausių Anglijos praeities etapų.

Slaptosios Fudži kalno perspektyvos

Autorius: Viktor Pelevin

Ar esate pasirengę patirti tokią realybę, kurioje praktikavo senovės Indijos magai ir asketai prieš du su puse tūkstančio metų?
Tai siūlantis startuolis „Fuji Experiences" veikia ne Silikono slėnyje, o Rusijoje, kur reikalavimai naujam verslui kur kas griežtesni. Žmones, pajėgiančius finansuoti naują projektą, gali suskaičiuoti ant pirštų.
Tačiau ši Viktoro Pelevino knyga "Slaptosios Fudži kalno perspektyvos" – ne vien apie Rusijos startuolių problemas. Tai savotiška šiuolaikinė „Iliada", pasakojanti apie ilgą ir kankinamai sunkų rusų oligarchų grįžimą namo. O kur dar griebianti už širdies moteriškos sėkmės istorija...
Čia pirmą kartą pasaulinėje literatūroje atskleidžiamos ezoterinės mezoamerikietiškojo feminizmo praktikos. Paliečiami ir kai kurie įdomūs klasikinės budistų meditacijos aspektai.
Knygos "Slaptosios Fudži kalno perspektyvos" veikėjai – dinamiški mūsų amžininkai: socialiai atsakingi verslininkai, alcheminiai transgenderiai, vieniši pavargę žmonės, iš kurių kapitalizmas iščiulpia paskutinį kraują, startuoliai avantiūristai iš Skolkovo, budistų vienuoliai mediatoriai, juodosios lesbietės.
Kai kuriuose skaitytojas galbūt atpažins ir save...

Diena, kai įvyko nelaimė

Autorė: Nuala Ellwood

Paslapčių ir netikėtų siužeto vingių kupiname trileryje „Diena, kai įvyko nelaimė“ pasakojama iš komos pabudusios moters istorija. Tai istorija apie bandymą susigrąžinti atmintį ir atsakyti į klausimą, kas įvyko tą nelaimės dieną.
Megė pabunda iš komos ir per pirmas šešiasdešimt sekundžių pasaulis subyra - jos duktė Elspet negyva. Ji nuskendo, kai Megės vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio į upę. Megė neprisimena nieko… Labiausiai dabar ji norėtų pamatyti savo vyrą Šoną – bet policija sako, jog jis paslaptingai dingo. Paskutinį kartą vyras buvo pastebėtas jųdviejų dukros laidotuvėse.
Megė praranda viską – vyrą, dukrą, namus... Prieš dingdamas Šonas pardavė šeimos namą. Dingo viskas, kas buvo susiję su jų dukra Elspet. Megė nebeturi nieko ir niekuo negali pasikliauti. Kas iš tiesų įvyko tą dieną prie upės? Kur ir kodėl slepiasi Šonas?
Megės viltį ir norą gyventi palaiko vienintelis dalykas – ji pergalvoja keistas aplinkybes, įverina daugybę keistų sutapimų ir nusprendžia, kad jos dukra gali būti gyva. Tačiau kaip ją surasti?..
Tamsus, daugiasluoksnis trileris „Diena, kai įvyko nelaimė“ pulsuoja įtampa, o siužeto vingiai nepaleidžia skaitytojo iki paskutinio puslapio. Kartu su pagrindine romano veikėja skaitytojai leisis į emociškai sunkiai suvokiamą ir nenuspėjamą kelionę, kurioje tarp praeities ir dabarties įstrigusi Megė sieks atkurti tos lemtingos dienos įvykius.

Meilės prekeiviai

Autorius: Yossi Avni-Levy

Tėvystės kelionė nėra tik pirmyn – tai pirmiausia kelionė atgal, į gilius sielos patamsius. Kiekvienas į tą kelionę nešasi savo baimes ir norus.
Pora grįžta į namus Tel Avive su naujagimiu rankose. Asafo džiaugsmas, tapus tėvu, sumišęs su kitais jausmais: begaline meile, išgąsčiu, troškimu būti geru tėvu. Grįžusius juos pasitinka senelė, apdalijanti saldainiais, ir senelis, beriantis palaiminimus. Kitur, nutolęs laike ir erdvėje, jaunas dailus žydas Mašiachas sutrikęs leidžiasi į gyvenimą pakeisiančią kelionę po legendinio Herato skersgatvių labirintą. Kas sieja Asafą, didžiam savo susijaudinimui, ką tik tapusį tėčiu ir pavėluotai mėginantį susitaikyti su savo paties tėvu, ir Mašiachą, paslapčia išsprunkantį iš namų, kad galėtų pasižiūrėti į garsiuosius turgaus šokėjus, pasipuošusius spalvingais apdarais?
„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.
Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Elizabeta Kostelo

Autorius: J. M. Coetzee

Gerbiama ir pripažinta rašytoja Elizabeta Kostelo keliauja po pasaulį ir skaito pranešimus. Į septintą dešimtį įkopusi moteris kelia klausimus, ar dar prasmingas realistinis pasakojimas, ar siaubingiausiais pavidalais blogį vaizduojanti literatūra pasiekia taurų tikslą, ar rašytojas turi prisiimti atsakomybę už savo idėjas…
Moteris ne tik gvildena skausmingas erotines patirtis ir polemizuoja su praeities rašytojais ar mąstytojais, kartu ji pasakoja ir istoriją moters, kuri, dar būdama jauna, parašė bestseleriu tapusį romaną „Namas Eklzo gatvėje“, atnešusį jai šlovę, kurios užkrautą naštą ji turi nešti ir šiandieną.
Tačiau visa šlovės burbulas sprogsta kaskart užlipus ant pakylos ir stojus prie mikrofono. Nors visas pasaulis mano ją pažįstąs dėl dešimtmečių senumo romano, pati Elizabeta jaučia, kad jos pažiūros pakito. Ji klausia savęs, kas yra tas mūsų vidinis „aš“, kuris kisdamas išlieka visada tas pats?
Be Elizabetos, romane pasakojama apie motinos šešėlyje augusį sūnų, kuris ilgą laiką jautėsi nereikalingas, tačiau šiandien ima suvokti moters talento didybę. Kartu jis mato, kad jo motina sensta. Ji nutolusi ir nuo savo sesers katalikų vienuolės Blanšos, kuri dirba ligoninėje Afrikoje. Jų susitikimas po daugelio metų - atsakymo, ar humanitarika padeda suvokti buvimo žemėje prasmę, paieškos.
J. M. Coetzee - vienas žinomaiusių šiuolaikinių rašytojų, o jo knyga "Elizabeta Kostelo" neįprasto žanro kūrinys. Neaiški riba, kur baigiasi grožinis tekstas ir prasideda eseistika - filosofiniai svarstymai, istorijos kataklizmų ar pasaulėžiūros klausimai, pačios Elizabetos Kostelo vidinė drama. Rašytojas ištrina ribą tarp fikcijos ir šio pasaulio. Kartais herojės lūpomis prabyla pats Coetzee, o kiti romano herojai tampa jo pašnekovais ir įgarsina oponuojančią publiką.
Iš Pietų Afrikos kilęs ir Australijoje gyvenantis John Maxwell Coetzee (g. 1940) – vienas geriausiai žinomų šiuolaikinės literatūros vardų. Du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją ir tapęs Nobelio premijos laureatu romane „Elizabeta Kostelo“ rašytojas beletristine forma kelia pačius opiausius dabarties klausimus.

Slaptieji gyvenimo džiaugsmai

Autorius: Theodore Zeldin

Knyga "Slaptieji gyvenimo džiaugsmai" yra apie meną gyventi. Atsakymo, kaip patirti gyvenimo džiaugsmą, ji nepateiks, tačiau supažindins su daugybės skirtingų asmenybių – keliautojų, muzikantų, filosofų, verslininkų, rašytojų, – ir gyvenusių neatmenamais laikais, ir mūsų amžininkų, istorijomis, kurios provokuos klausimus ir padės prieiti savas išvadas.
Theodore’as Zeldinas samprotauja apie pasaulį, koks šis galėtų būti. Galbūt viešbučiai galėtų atlikti miniuniversitetų vaidmenį, kur darbuotojai ir svečiai vieni iš kitų mokytųsi kalbų ar kitų įgūdžių? Juk kiekvienas turi gebėjimų, apie kuriuos paprastai nei kolegos, nei klientai nenutuokia. Galbūt Nobelio premija turėtų būti skiriama ne už ekonominius pasiekimus, bet už humorą? O kodėl gi negalima sukurti tokių vietų, kuriose žmonėms būtų dalinami ne valgiaraščiai, bet „Pokalbių meniu“, kad iš jų pasirinkę temą pašnekovai leistųsi į prasmingą dialogą?
Slaptuosius gyvenimo džiaugsmus narplioja 28-ios esė. Kiekviena kelia vis kitą klausimą, pavyzdžiui: „Ar verta taip sunkiai dirbti?“, „Kaip įveikti išankstines nuomones?“, „Ką reiškia iššvaistyti gyvenimą?“, o jose papasakotos tikrų asmenybių gyvenimo istorijos, kuriomis autorius papildo savo svarstymus, verčia skaitytoją suabejoti iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamais dalykais ir skatina sąmoningumą.
Theodore’as Zeldinas (g. 1933) – sociologas, filosofas, istorikas, rašytojas, Oksfordo universiteto profesorius, kuris neprarado vilties, kad mes, būdami sąmoningesni, galėtume gyventi kur kas prasmingiau, kad vyrai ir moterys galėtų ne kovoti vieni su kitais, o ieškoti būdų sutarti. Savo knygose atskleidža žmogiškų emocijų transformaciją bėgant šimtmečiams, tyrinėja jų vaidmenį visose gyvenimo srityse. Jo knygos išverstos į 27-ias kalbas.

Auksinė šventykla

Autorius: Yukio Mishima

Japonų rašytojo Yukio Mishima romanas „Auksinė šventykla“ – tai šiuolaikinė alegorija apie žmogaus būties tragizmą. Romanas paremtas tikru įvykiu: 1950 m. jaunas vienuolis sudegino garsiąją Auksinę šventyklą Kiote. Ši istorija tapo jaudinančia istorija apie griaunančią grožio jėgą.
Mikčiojantis berniukas Midzogučis nepritampa prie aplinkinių. Klausydamas tėvo pasakojimų savimi nepasitikintis berniukas susižavi Kioto miesto įžymybe - Auksine šventykla. Šis pastatas tampa jaunuolio apsėdimu, tačiau ilgainiui jis ima pastebėti ir šventyklos trūkumus...
1950 m. liepos 2 d. Japoniją apskrieja tragiška žinia: ugnis sunaikino nacionaline vertybe laikytą Auksinę šventyklą – pastatą, kuris kelis šimtmečius išvengė gamtos kataklizmų, niokojančių karų ir net Antrojo pasaulinio karo aviacijos antskrydžių.
Padegėjas – vienuolis, kurio sielą apsėdo susižavėjimas pastatu, o įvykusi tragedija vainikavo jo fantazijas ir troškimus. „Auksinė šventykla“ - tai jauno dzenbudisto vienuolio kančios istorija, nulemta jo maniakiškos aistros ir destruktyvių minčių.
Romane „Auksinė šventykla“ netrūksta įtaigių psichologinių pasažų ir netikėtų atomazgų. Remdamasis tikra istorija, Yukio Mishima atskleidžia padegėjo mintis, gilinasi į jo vidinį pasaulį ir bando suprasti, kas nulėmė destruktyvų troškimą pasikėsinti į šešis šimtmečius stovėjusį architektūros šedevrą.
Rašytojo Yukio Mishima pasakojimo stilius ir vaizdinga kalba kuria nepaprastai įtraukiantį ir kartu jausmingą pasakojimą apie pagrindinio veikėjo - padegėjo Midzogučio asmenybę. Kuo artimiau jį pažįstame, tuo daugiau klausimų kyla.
Yukio Mishima (1925–1970) – žymus japonų rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius, tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai. Tai vienas ryškiausių XX a. Japonijos literatų, išgarsėjęs ne tik savo kūriniais, bet ir ritualine savižudybe – tūkstantinės minios akivaizdoje kardu perrėžė sau pilvą. Jo kūryboje atsispindi Japonijos kultūrai būdingas jausmingumas ir atidumas detalėms, tačiau įtempti ir įtaigūs siužetai, psichologinės įžvalgos tokie universalūs, kad išgarsino autorių visame pasaulyje.

Mūsų paslaptys

Autorė: Laura Madeleine

Laura Madeleine kurdama romaną „Mūsų paslaptys“ rėmėsi tikrais faktais nutikusiais Antrojo pasaulinio karo metu, nedideliame Prancūzijos miestelyje. Tai įspūdingų paslapčių, meilės bei išdavysčių knyga su už širdį griebiančia atomazga.
Istorija papasakota iš dviejų laiko perspektyvų. Veiksmas prasideda 1943-iais metais, mažame Prancūzijos miestelyje netoli Italijos sienos. Aštuoniolikmetė Selestė dirba šeimos kepyklėlėje. Pasaulyje vyksta karas ir nors vietovėje gana ramu, visgi neramumai pasiekia – Selestės brolis suimtas, visiems trūksta maisto produktų ir nuolat tvyro grėsmė. Netrukus miestelį užplūsta žydų pabėgėliai. Viena šeima apsigyvena ir Selestės namuose. Ilgai netrunka, kol mergina susidraugauja su atvykėle Miriam. Jaunų moterų likimai susiejami ilgam.
Prabėga penkiasdešimt metų. Selestės anūkė Ana nesupranta, kodėl jos mama visiškai nebendrauja su senele ir iš Londono keliauja į Prancūziją ieškoti prarastų ryšių. Merginą augino vieniša mama, niekada neatskleidusi kas jos tėvas ir atsisakiusi kalbėti apie močiutę. Nepasitikinti savimi Ana vis dėl to išdrįsta ieškoti savo tapatybės bei istorijos. Teturėdama vos kruopelę informacijos apie šeimą, Ana netikėtai atskleis Selestės praeitį, kurioje gausu giliai palaidotų paslapčių.
Laura Madeleine knygoje „Mūsų paslaptys“ itin vaizdžiai piešia aplinkos vaizdus. Skaitytojas pasijus tarsi pats dalyvautų veiksme, užuos kepamos duonos kvapą ir aprašytų valgių skonį. Rašytoja teigia, kad ją žavi maisto istorija, kultūra, skoniai ir receptai ir jai visada malonu kalbėti ar rašyti šia tema. Laura Madeleine tikrai rado paslaptį kaip kurti jausmingus, elegantiškus ir patrauklius romanus.
Laura Madeleine gimė 1988-tais metais. Ji jau parašė keturias bestseleriais tapusias knygas. Laura Madeleine vaikystę praleido profesionaliai vaidindama ir besimokydama teatro mokykloje. Visgi vėliau ji dėl savo karjeros apsigalvojo ir pradėjo anglų kalbos literatūros studijas Niuhamo koledže, Kembridžo Universitete. Jos sesuo Lucy Hounsom taip pat yra rašytoja ir kuria maginės fantastikos knygas. Įdomus faktas, kad seserų debiutinės knygos buvo išleistos tą pačią dieną. Autorė labai mėgsta gaminti, kepti konditerinius gaminius. Ji kuria blogą, kuriame publikuoja receptus, taip pat rašo kulinarines skiltis gyvenimo būdo portaluose. Šis Laura Madeleine pomėgis atsispindi ir jos knygose – maistui skiriama itin daug dėmesio. Autorė šiuo metu gyvena Bristolyje.

Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu

Autorė: Gražina Baikštytė

Gražina Baikštytė į trečiąją savo knygą „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“ surinko medžiagą, kuri padės pažinti garsaus režisieriaus asmenybę. Biografinė knyga turėtų sudominti visus kino mylėtojus.
Gražina Baikštytė paruošė išsamią Šarūno Barto gyvenimo studiją. Į kūrėjo kelią ji žvelgia etapais. Autorė pradėjo nuo režisieriaus vaikystės paliesdama klausimą, kada ir kaip jis save susiejo su kinu. Knyga parašyta tarsi pokalbis – klausimų ir atsakymų forma. Moteris daug bendravo ne tik su pačiu Šarūnu Bartu, bet ir su jo šeima, bendradarbiais, draugais.
Gražina Baikštytė teigia, kad ji daugiausiai rašė apie Šarūno Barto asmenybę, bet ne apie kūrybą. Pati autorė sako, jog nėra kritikė kompetentinga rašyti apie režisieriaus sukurtą meną. Visgi knygos pokalbiai nuo kino nenutolsta ir yra skirstomi etapais pagal temas, laikmečius bei filmus.
Autorė kalbino režisieriaus dukrą, operatorius, aktorius, įvairiais laikotarpiais bendradarbiavusius žmones. Rengiant knygą rašytojai teko ne kartą lankytis Prancūzijoje, kur režisierius dirba daugiausiai. Gražinai Baikštytei idėja parengti knygą apie Šarūną Bartą kilo seniai, o ją įgyvendinti pradėjo 2017-tais metais – po to kai režisierius perskaitė kitą jos rašytą biografiją apie Rimą Tuminą. Šarūnui Bartui autorės stilius patiko ir jis davė leidimą pradėti kurti knyga apie save.
Šarūnas Bartas gimė 1964-tais metais. Jis yra vienas geriausiai žinomų kino režisierių Lietuvoje. 1989-tais metais jis įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Vienas pirmųjų jo režisūrinių debiutų buvo dokumentinis filmas „Praėjusios dienos atminimui“, kuris iš karto sulaukė pasisekimo ir 1990-tais metais buvo apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu. 2001 metais Šarūnas Bartas gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Režisieriaus vardas garsus ir už Lietuvos ribų. Daugelio jo filmų premjeros vyko prestižiniuose kino festivaliuose, kur sulaukė ne vieno apdovanojimo. Šarūnas Bartas ne tik režisuoja filmus, bet ir yra vaidinęs tiek savo, tiek kitų kūrėjų kine.
Gražina Baikštytė yra Lietuvoje gerai žinoma aktorė. Taip pat rašo straipsnius įvairiems žurnalams. „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“ – trečioji autorės knyga. Anksčiau ji yra parašiusi Rimo Tumino biografiją „Rimo Tumino sodas“ ir savo atsiminimus apie aktorystę „Gyvenimas kaip teatras“. Visoms jos knygoms būdingas pokalbių formatas.

Harmonijos kvadratas

Autoriai: Joseph Maroon, Carrie Kennedy

Dėl spartėjančio gyvenimo tempo ir sau keliamų vis didesnių reikalavimų perdegimas tapo vienu dažniausiai šiuolaikinius žmones kamuojančių emocinių bei psichologinių negalavimų. Kopiant karjeros laiptais, nelengva rasti laiko šeimai, draugams, pomėgiams ir sau, todėl galiausiai atsiduriama aklavietėje ir netenkama visko. Visa tai savo kailiu patyręs medicinos daktaras Josephas Maroonas knygoje „Harmonijos kvadratas“ dalijasi savo gyvenimo istorija ir išmoktomis pamokomis.
Sulaukęs vos keturiasdešimties, Josephas Maroonas jau buvo pasaulyje pripažintas neurochirurgas – jam atrodė, kad jis turi viską, ko galima pasiekti profesinėje srityje. Tačiau netrukus jis patyrė vieną netektį po kitos, darbas ir gyvenimas prarado džiaugsmą ir iš pripažinto žinomo neurochirurgo Maroonas tapo… sunkvežimių aikštelės prižiūrėtoju.
Kad ir ką bedarytų, jis laikė save nevykėliu. Neturėjo ryžto keistis, neturėjo nei norų nei vilčių. Tai buvo absoliutus PERDEGIMAS. Knygoje „Harmonijos kvadratas“ jis aprašo visus patirtus simptomus – depresiją, nemigą, mintis apie savižudybę, cinišką požiūrį į aplinkinius ir patį save.
Nors su šiomis problemomis susiduria tūkstančiai, ne visi žino, kad tai – tik simptomai, klinikinė perdegimo ir pervargimo išraiška. Nepaprastai sunku identifikuoti tikrąsias negalavimų priežastis ir imtis efektyvių pokyčių.
Kaip tą daryti siūlo dr. Maroonas?
Jis savo sistemą vadina "harmonijos kvadratu" – ji padėjo jam atsispirti nuo dugno ir grįžti ten, kur buvo anksčiau. "Harmonijos kvadrato" esmę sudaro pusiausvyra tarp keturių kvadrato kraštinių – kūno, darbo, santykių ir dvasios. Savo sukauptą patirtį, medicinines žinias ir žmogišką empatiją dr. Maroono pavertė aiškia ir lengvai suprantama sistema, kuri padės susidoroti su perdegimu.
Dr. Joseph Maroon – Pitsburgo universiteto Medicinos centro klinikos profesorius, Neurologinės chirurgijos skyriaus vicepirmininkas. Rašant knygą jam talkino Carrie Zuberbuhler Kennedy, laisvai samdoma rašytoja ir menininkė.

Prezidentė. Tekstai ir kontekstai

Aštri, arši, kategoriška, jambas ir chorėjas, kala kaip poezija, nugludinta, apgalvota, sarkazmo ir ironijos gaidelės, kovinga, įsakmi, trumpos frazės, aiškūs vaizdiniai, gyvos antraštės, viešųjų ryšių akcija, ugningos kalbos, didinančios ne tik rėmėjų, bet ir politinių priešų skaičių, – taip kalbėta apie Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės retoriką ir žodį.
Iš tiesų D. Grybauskaitės lyderystė pasižymėjo ne tik kitokia politine laikysena, bet ir netradicine kalbėsena. Taip kalbančio politinio lyderio Lietuva dar neturėjo: jos žodis ir drąsino, ir stabdė, įpareigojo ir piktino. Drąsią, aštrią ir taiklią retoriką Prezidentė išlaikė abi prezidentavimo kadencijas – tiek tarptautinėje erdvėje, kalbėdama apie geopolitinius iššūkius, tiek vertindama šalies gyvenimo aktualijas. Tai buvo kalbos, kurių su nekantrumu laukė visi: Lietuvos ir užsienio žurnalistai, politikai, diplomatai. Lūkestis – bus pasakyta kažkas stipraus. Prezidentės interviu nebuvo dažni, tačiau visada sulaukdavo plataus atgarsio.
Dėl atviro ir atkaklaus būdo bei tiesaus žodžio D. Grybauskaitė išsiskyrė ir iš linkusių kalbėti užuolankomis savo kolegų Europos Sąjungoje, todėl Briuselyje žurnalistai ją buvo praminę „doorstep’o karaliene“ – lydere, kur aktualaus komentaro prie Europos Vadovų Tarybos „slenksčio“ nuolat laukdavo mikrofonų ir kamerų miškas.
Prezidentės spaudos tarnybos komanda žinojo: barokinė kalba, atsargūs posakiai, svetimos citatos neatitinka šios lyderės charakterio. Turi būti taiklu, originalu ir trumpa.
Šioje knygoje "Prezidentė. Tekstai ir kontekstai" – išraiškingiausi Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2009–2019 metų pasisakymai, unikalūs posakiai, stipriausios kalbos, didžiausią atgarsį turėję interviu ir metiniai pranešimai. Įkvepiančios Prezidentės Dalios Grybauskaitės mintys, įžvalgos ir žodis – kiekvienam, kam svarbus viešasis kalbėjimas ir įdomi lyderio žodžio galia.

Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas...?

Autorius: Linas Kojala

Kaip Billo Clintono požiūrį į Baltijos šalis pakeitė kelionė traukiniu gurkšnojant arbatą iš samovaro?
Kokį Lietuvai svarbų sprendimą Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete priėmė George’as W. Bushas?
Kodėl Lietuvos prezidentė nepanoro susitikti su Baracku Obama?
Kas mūsų laukia Donaldo Trumpo, kuris didžiuojasi esąs neprognozuojamas, eroje?
"Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas...?" - tai knyga, siekianti atsakyti į šį bei kitus klausimus, susijusius su JAV požiūrio į Lietuvą raida per pastaruosius dešimtmečius. Galingiausia pasaulio valstybė ir jos lyderiai turi milžinišką įtaką, ir ne taip retai jų politinėje darbotvarkėje atsidurdavo su Baltijos valstybėmis susiję klausimai. Juos sprendžiant paaiškėdavo, kad JAV užsienio politika yra donkichotiška – siekianti platesnių tikslų nei vien pragmatiniai interesai. Vis dėlto kyla abejonių, ar šiuolaikinių globalių iššūkių ir šūkio „Amerika – pirmiausia!“ akivaizdoje tam neiškyla pavojų.
Keliaudamas ir dirbdamas analitinį darbą JAV knygos autorius susitiko su aukščiausio rango pareigūnais, tiesiogiai dirbusiais su JAV prezidentais bei formavusiais Vašingtono požiūrį į Lietuvą. Nuo tvirto patikinimo, kad sąjungininkų statusas neginčijamas, iki nerimo krislo, kad šiais laikais viskas pernelyg greitai keičiasi – tokia šiek tiek dviprasmiška daugelio susitikimų nuotaika.
Knyga "Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas...?" skirta plačiajai skaitytojų auditorijai, norinčiai geriau suprasti kintantį JAV vaidmenį pasaulyje, prezidentų mąstymą formuojant užsienio politiką, taip pat JAV ir Lietuvos santykių praeitį, dabartį bei ateitį.
Linas Kojala – Rytų Europos studijų centro direktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, asocijuotasis ekspertas JAV Harvardo universiteto Daviso Rusijos ir Eurazijos studijų centro Derybų darbo grupėje, taip pat Užsienio politikos tyrimų institute. Gavęs prestižinę Fulbrighto stipendiją mokėsi Harvardo universitete JAV. Vadovavo įvairiems tarptautiniams projektams, rengė akademinius tekstus, buvo kelių monografijų bendraautorius. Komentuoja tarptautinės politikos aktualijas Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje, yra parengęs tekstų ar komentarų tokioms žiniasklaidos priemonėms kaip CNN, BBC, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų visuomeniniams transliuotojams.
Knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“ autorius.
2019 m. „Delfi“ portalo surengtoje apklausoje pripažintas trečiu įtakingiausiu Lietuvos visuomenininku.