Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos
  • Kitapus tvarkos. Dar 12 gyvenimo taisyklių

    Autorius: Jordan B. Peterson

    kitapus tvarkosKyla pavojus, kad bus uždrausti psichologiniai ir socialiniai pokyčiai, kurie būtini norint išsaugoti gebėjimą prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio. Taip neišvengiamai susiduriame su poreikiu žengti kitapus tvarkos ir patekti į priešingą jos pusę, kurioje vyrauja chaosas.
    Jordanas B. Petersonas – vienas ryškiausių šių laikų viešųjų intelektualų, klinikinis psichologas, kurio knyga „12 gyvenimo taisyklių“ tapo vienu populiariausių gyvenimo vadovų daugybei žmonių visame pasaulyje.
    Pirmojoje knygoje J. B. Petersonas pasiūlė skaitytojams priešnuodį prieš chaosą, būdą atsispirti kasdienėms baimėms ir negandoms, ištinkančioms šiuolaikinį žmogų. Ilgai lauktoje antrojoje knygoje jis siūlo dar 12 gyvenimo taisyklių – tačiau pastarosios skirtos išgyvenimui tamsiojoje gyvenimo pusėje. Jis įspėja, kad pernelyg griežta tvarka gali būti pavojinga. Ir parodo, kad egzistuoja gyvenimo prasmės dalis, kuri glūdi ten, kur mes nedrįstame įžengti, – anapus tvarkos. Ten, kur tvyro nežinomybė, ten, kur chaosas grasina mums netikrumu. Čia mums nepadės tvarkos ilgesys ir jos laikymasis, čia reikia smalsumo ir kūrybiško gyvybingumo. Antroji knyga „Kitapus tvarkos“ skatina skaitytojus palaikyti pusiausvyrą tarp dviejų pamatinių realybės principų – tvarkos ir chaoso ir atskleidžia gilią prasmę, kurią galima surasti, einant juos skiriančiu keliu.
    Visuotinio nestabilumo ir netikrumo laikais autorius kalba apie tai, kad sudėtingus laikus žmonėms padedančios ištverti gyvenimo prasmės pagrindas nėra laimė, kuri iš tiesų yra trumpalaikė; prasmė – tai savanoriškas ir brandus atsakomybės už save ir kitus priėmimas. Apie tai, kaip svarbu paklusti sąžinės diktatui. Apie gyvybišką estetinės patirties svarbą. Apie dėkingumą neišvengiamų gyvenimiškų tragedijų akivaizdoje.
    „Kitapus tvarkos“ – tai raginimas žengti ten, kur tvyro chaosas, įsileisti į savo gyvenimą tai, kas nepažįstama ir atrodo grėsminga. Tai skatinimas tyrinėti ir atrasti giliausias prasmes, ir patarimai, kaip tą daryti, kad jaustumėmės saugūs chaoso pasaulyje.

  • Ką jie mums padarė

    Autorė: Danutė Gailienė

    ka jie mums padareVilniaus universiteto profesorė, psichologijos habilituota daktarė DANUTĖ GAILIENĖ tiria psichologinių traumų ir savižudybių problemas, konsultuoja psichologinių sunkumų ir emocinių sutrikimų varginamus žmones. Ji yra knygų „Aš myliu kiekvieną vaiką“ (1996), „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“ (1998), „Savižudybių prevencijos idėjos“ (2001), „Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai“ (2004), vadovėlių „Asmenybės ir bendravimo psichologija XI–XII kl.“ (2002), „Psichologijos pagrindai IX–X kl.“ (2003), „Psichologija XI–XII kl.“ (2008), monografijos „Gyvenimas po lūžio: kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“ (2015) autorė ir bendraautorė.
    Profesorė Danutė Gailienė labiausiai žinoma dėl darbų savižudybių ir psichologinių sutrikimų tyrimų srityje, bet mokslininkė nagrinėja ir platesnes problemas – ne tik pavienių žmonių, bet visos visuomenės patirtas ir tebepatiriamas traumas. Būtent kolektyvinės traumos analizei skirta jos knyga „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“. Pirmą kartą išleista 2008 m., knyga skaitytojų pageidavimu perleidžiama antrą kartą.
    Kaip traumas vertina šiuolaikiniai sveikatos mokslai, ar žmones veikia traumuojanti praeitis, kur jų stiprybės šaltiniai, kas padeda nepalūžti, kokių padarinių traumos sukelia visuomenės atminčiai ir net dabartiniam gyvenimui, kodėl mums svarbu apie tai kalbėtis. Šie ir kiti klausimai keliami ir nagrinėjami knygoje „Ką jie mums padarė“.

  • Išnykusių šalių žemėlapis

    Autorius: Gideon Defoe

    isnykusiu saliu zemelapis

    Šalys išnyksta. Kartais jas kas nors pražudo. Kartais jos žlunga per atsitiktinumą. O kai kurios būna pernelyg absurdiškos, kad iš viso galėtų egzistuoti.
    GIDEON DEFOE (Gideonas Defò, g. 1975 m.) – Londone gyvenantis britų rašytojas, ilgus metus besidomintis istorija ir kartografija. Naujausia jo knyga „Išnykusių šalių žemėlapis“ nepretenduoja į rimtą istorinį veikalą. Tai veikiau lengva, šmaikšti šiandien nebeegzistuojančių šalių apžvalga, kviečianti permąstyti pasaulio ribas.
    Kurią valstybę Jungtinės Tautos praminė pavojingiausia pasaulio vieta? Kodėl XIX a. JAV ant daugybės apleistų namų kabėjo užrašas „Iškeliavom į Teksasą“? Kuri šalis sutiko atsisakyti nepriklausomybės mainais už leidimą auginti tabaką? Tarp netikėtų pasakojimų apie žymius ir visai pamirštus kraštus skaitytojai ras istoriją ir apie Perlojos respubliką, sužinos apie joje pagarsėjusį šnipą ir nenutraukiamus šios vietovės ryšius su Vytautu Didžiuoju.
    Ši knyga – savotiškas nekrologas dingusioms šalims. Vienos iš jų gyvavo ištisus amžius, kitos – vos kelias dienas. G. Defoe nevengia apie mirusiuosius kalbėti bloguoju. Politinės manipuliacijos, rasizmas, karštakošiai avantiūristai, skaudžios klaidos, o kartais ir kvailas aplaidumas – margos istorijos liudija keisčiausias valstybių mirties priežastis. Prisidengdamas ryškiu, sarkastišku tonu G. Defoe kandžiai kritikuoja kolonializmą ir drąsiai žaidžia ne tik su kintančiais šalių kontūrais, bet ir su pačia valstybės samprata.

  • Drugelių kalnas

    Autorius: R.K. Salters

    drugeliu kalnas

    „Nors tolima ir apleista, vieta buvo graži, maloni. Tik užsienietis gali svajoti apie gyvenimą džiunglių viduryje, ir tik užsienietis gali sau leisti nusipirkti tiek žemės. Nors, palyginti su Grifino šlove, Altamontas įvertino tai kaip gana kuklią rezidenciją, kad ir su žeme, net su apžvalgos bokštu.“
    RÉMY K. SALTERS (Remi K. Saltersas) gimė Paryžiuje aštuntojo dešimtmečio pradžioje, airio ir prancūzės šeimoje. Kembridžo universitete studijavo klasikines kalbas, o Sorbonoje – filosofiją. Pirmą kartą Vilnių išvydo 1993 m. rugsėjį, atvykęs dirbti anglų kalbos mokytoju. Čia sutiko savo būsimąją žmoną, su ja išvyko į Londoną, kur praleido beveik dvidešimt metų. Dabar jis su šeima vėl gyvena ir dirba Vilniuje, turi tris nenuoramas vaikus ir šunį.
    2018 m. romanas „Drugelių kalnas“ („Butterfly Ranch“) tapo tarptautinės „Rubery“ premijos (International Rubery Book Award) laimėtoju grožinės literatūros kategorijoje.
    Belizas. Pietų Amerikos valstybė, džiunglių ir kalnų šalis, nutolusi nuo didžiųjų Vakarų civilizacijos centrų. Detektyvinių romanų autorius Tristanas Grifinas ir jo partnerė Heda jau penkerius metus gyvena džiunglių proskynoje ant kalno, atsiskyrę nuo visuomenės. San Antonijaus miestelio žmonės retai mato įspūdingą angliškai kalbančią porą, „britanus“, todėl sukrečianti žinia, kad Tristanas miršta, o Heda dingo, priverčia šiaip jau tingų vietinės policijos nuovados konsteblį Altamontą imtis itin atsakingo tyrėjo darbo. Pasitelkęs savo dukterį Filomeną, slaugytojų mokyklos studentę, jis šiaip taip pasiekia kalno viršūnę, kur laukia daugybė paslapčių. Netrukus iš Norvegijos atvyksta ir Hedos dvynė sesuo Gretė, kurios troškimas rasti seserį, vaikystės ir jaunystės prisiminimai, kaltės jausmas užmena dar daugiau paslapčių. Hedos dingimas darosi vis paslaptingesnis, o paieškas apsunkina į Belizo pakrantes nuo vandenyno atūžęs uraganas, niokojantis viską, kas pasitaiko jo kely.
    Ar žmogui duota laisvė pabėgti nuo visko ir pradėti gyvenimą iš pradžių? Ar meilė gali prižadinti mirtinai sužalotą dvasią? Ar gamta žmogų palaiko ir gydo, o gal abejingai leidžia jam eiti savo klaidų ir kančios keliu? „Drugelių kalnas“ – įspūdingos gamtos, paslapčių, intrigų ir beprotiškos meilės kupina istorija.

  • Aušvico lopšinė

    ausvico lopsine

    Autorius: Mario Escobar

    Kiti kaliniai išsigandę dujų kamerų aimanavo ar mušėsi į krūtinę, o ji uždainavo lopšinę. Regis, jos balsas ramino tų vargšų nelaimėlių sielas, nes prieš sunkvežimiui pasukant pro vielinę tvorą krematoriumo link klyksmai nuščiuvo, o aimanas pamažu pakeitė mirtina tyla.
    Mario Escobar (Marijus Eskobaras) – ispanų rašytojas, istorikas, dvidešimties istorinių knygų autorius. Garsiausias jo romanas „Aušvico lopšinė“ – tikrais faktais grįstas pasakojimas apie neįtikėtiną pasiaukojimą, ištvermę ir drąsą. Ir apie mažai kam žinomą romų istorijos fragmentą.
    Tas 1943 metų rytas Helenai Haneman prasidėjo įprastai: prikelti, nuprausti, aprengti, pavalgydinti ir išruošti penkis vaikus į mokyklą ir į darželį... Tačiau pasirodė policija, ir baisiausi Helenos nuogąstavimai pasitvirtino: jos vyras Johanas, vienas geriausių šalies muzikantų, ir visi jų vaikai SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu privalo būti internuoti. Taip, jų šeima neįprasta: grynakraujė vokietė ištekėjo už romo. Tačiau Helenai jis buvo pats nuostabiausias vyras pasaulyje. Helenos išvežamųjų sąraše nebuvo, ji galėjo likti, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais? Ji amžiams susiejo savo likimą ne tik su šeima, bet ir su visa romų tauta...
    Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje, kur grėsmingi gandai tampa realybe. Sužinojęs, kad Helena – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.
    „Aušvico lopšinė“ – istorija apie moters dvasios didybę, apie pasiaukojamą meilę ir ištikimybę. Apie šviesos spindulį, nušvietusį vieną tamsiausių ir mažiausiai žinomų Holokausto istorijos puslapių.

  • Mylėtis

    Autorius: Jean-Philippe Toussaint

    myletisBevardis romano pasakotojas ir mados dizainerė Mari atvyksta į Tokiją. Miegančiame dangoraižių mieste jie mylisi paskutinį kartą. Bet ar tikrai paskutinį? Reikia laiko, kad nustotum mylėti žmogų, kurio nebemyli.
    Jean-Philippe Toussaint (Žanas Filipas Tusenas; g. 1957) – belgų rašytojas, kuriantis prancūzų kalba, kino režisierius. Jo motina – lietuvė, senelis Juozas Lanskoronskis tarpukariu buvo karo atašė Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Jau pirmasis Toussaint’o romanas „Vonios kambarys“ (liet. 2003) susilaukė sėkmės. Rašytojas iškart pritapo prie minimalistinio romano kūrėjų: kiek įmanoma apribojo pasakojimo intrigą, personažus, aplinką, užslopino jausmą, išryškino daiktus. Šie principai pasitelkiami romanuose „Ponas“, „Fotoaparatas“, „Nutylėjimas“, „Televizija“. 2002 m. Toussaint pradėjo rašyti tetralogiją M.M.M.M., kurią sudaro romanai „Mylėtis“, „Pabėgti“ (pelnęs vieną garbingiausių Prancūzijos literatūros – Médicis – premiją), „Visa tiesa apie Mari“ (apdovanotas Gruodžio bei Valonijos-Briuselio premija) ir „Nuoga“. 2019 m. išėjo romanas „Atmintukas“, pradėjęs naują ciklą, kurio antrasis romanas „Emocijos“, išleistas 2020 m.
    Pagal savo romanus „Vonios kambarys“, „Ponas“ ir „Fotoaparatas“ Toussaint yra sukūręs kino filmus.
    Puikiai subrandinta knyga piešia skrupulingą meilės svaigulio geometriją. Ir akimirką po to, kai meilės jau nebėra. Toli nuo bet kokios banalios psichologijos ir nuo bet kokio atgyvenusio sentimentalizmo. Kadaise vienas kritikas kalbėjo apie tiltą tarp Mondriano ir Pascalio. Su įspūdinga ir nuostabia išmone Toussaint sulydė krūvon visus savo talentus. Tai didis menas, kuris turėtų būti pripažintas. (Patrick Kéchichian, Le).

  • Jūreivis

    Autorius: Fernando Pessoa

    jureivisNauja „Nerimo knygos“ autoriaus knyga.
    Trys budėtojos pilies bokšte laukia aušros ir pasakojasi svajones. Viena jų kalba apie jūreivį, kuris, sudužus laivui, atsiduria saloje ir svajodamas susikuria naują praeitį, naują tėvynę, naują tikrovę...
    Parašytas vienu atokvėpiu 1913-ųjų spalio 11-osios naktį, „Jūreivis“ yra vienintelis pabaigtas mįslingojo portugalo Fernando Pessoos (1888–1935) kūrinys teatrui. Išspausdintas 1915-aisiais modernizmo žurnalo „Orpheu“ pirmame numeryje. Provokuojantis avangardo kūrinys. Rakto šiai pjesei, polemizuojančiai su simbolizmo poetika ir ją pašiepiančiai, vis dar ieškoma, neretai dairantis į filosofiją: Platono, Plotino, Friedricho Nietzschės, Martino Heideggerio. „Jūreivio“ paantraštė – „statiška drama“ – šiandienos režisierių negąsdina, pjesė statoma ne tik autoriaus tėvynėje.

  • Intymus žodynas. Tekstai ir vaizdai

    Autorius: Federico Fellini

    intymus zodynas tekstai ir vaizdaiItalų režisieriaus Federico Fellinio (1920-1993) „Intymus žodynas“ – tai grakštūs didžio menininko pasakojimai apie jo patirtą, suprastą ir kurtą pasaulį. Tai poetiškos miniatiūros, kuriomis režisierius išsako savo požiūrį į kūrybą, religiją,
    politiką, į meną ir menininkus, į paradoksų kupiną žmogaus gyvenimą. Šiojeknygoje F. Fellinis itin atviras. Jo pasakojimai priartėja prie intymios išpažintie
    „Fellinio žodžio menas yra tylesnis, ne taip gerai matomas, tačiau ryškus ir stulbinantis – reikėtų jį iškelti, pabrėžti, išryškinti. Tai menas pasakoti istorijas, apibūdinti aktorius, menininkus, paprastus žmones ar įvykius; jo
    žvilgsnis į pasaulį, išsakytas žodžiais; jo kalbėsenos elegancija, gelmė, lengvumas; jo kalba, visada kupina poezijos, turtinga emocijų, kokias tik jis
    gebėjo sukurti ir perteikti“, – rašo apie F. Fellinio „Intymų žodyną“ jo vaikaitė, asistentė ir kūrybos tyrinėtoja Daniela Barbiani. Režisieriaus „Intymus žodynas“ – tai raktas, padedantis mums
    geriau suprasti didį menininką ir jo kūrybą, o kartu – ir praėjusį amžių.

  • Raistai

    Autorius: Tadeusz Konwicki

    raistai„Raistai“ – pirmasis Tadeuszo Konwickio romanas, parašytas 1947 m., bet dėl cenzūros draudimo išleistas tik 1956 m. Jame autorius pasakoja apie lietuvių skaitytojui menkai pažįstamą tikrovę – apie lenkų pogrindžio agoniją Vilniaus krašte, kovą su nacizmu ir bolševizmu pasirinkusių Vilniaus jaunuolių likimus. Rašytojas remiasi autentiškais nutikimais ir savo, aštuoniolikmečio jaunuolio, asmenine patirtimi. Patys „Raistų“ veikėjai nėra pavyzdingi herojai. Pasak prof. Algio Kalėdos, „partizanų klajonės po pelkes, kemsynus – tai tarsi simboliškas, o drauge realiai išgyvenamas nusivylimas idealais, dėl kurių aukota gyvybė ir asmeninė laimė“.
    Pirmasis garsaus lenkų rašytojo romanas pasižymi stipria menine pasakojimo įtaiga ir negailestingu egzistenciniu atvirumu. Dėl šių savybių yra lyginamas su Witoldo Gombrowicziaus kūriniais.
    Tadeusz Konwicki (1926–2015) – lenkų prozininkas, kino scenaristas ir režisierius, eseistas, garsus Vidurio Europos intelektualas. Savo kūryboje nuolat grįžtantis „į kraštą, kuris šventas ir tyras kaip pirmoji meilė“, – į Vilnių ir jo apylinkes. Rašytojas gimė ir augo Pavilnyje, mokėsi garsiojoje Žygimanto Augusto gimnazijoje. Pasak prof. Algio Kalėdos, T. Konwickio, „kurį ne vienas kritikas laiko geriausiu XX amžiaus antrosios pusės lenkų romanistu, kūriniuose tikroviškus Vilnijos vaizdus gaubia siurrealistinės vizijos, o konkretūs netolimos praeities ir dabarties įvykiai sėja metafizinį nerimą.“
    Tadeuszo Konwickio vaidmenį Lenkijos kultūroje vaizdžiai yra apibūdinęs Adamas Michnikas: „Tai Konwickis išmokė mus daužyti galva į tvirtą istorijos mūrą. Tai tas šventas gudruolis iš Pavilnio parodė mums, kaip išdidžiai nusispjauti į šios žemės galingųjų brutalumą ir iškart ironiškai pasijuokti iš savo heroizmo. Mat jis žinojo, kad heroizmas, nepajėgiantis pats iš savęs pasijuokti, tampa bjauriu kvailių pasipūtimu, apgailėtina savigyra, pavojinga arogancija.“ Pats Konwickis taip yra apibendrinęs savo kūrybinę programą: „Mano programa yra atjauta, mano programa yra buvimas kartu jūsų didybėje ir jūsų skurde, jūsų pakilimuose ir jūsų pralaimėjimuose, jūsų poetiniuose polėkiuose ir jūsų gyvuliškuose skausmuose. […] Esu atjauta, supratimas ir bendra kančia be vardo ir be pavardės, be asmens, be adreso. O mano terapijos tikslas turėtų būti viltis. Viltis - geras dalykas."

  • Laistant kertamą medį

    Autorius: Česlovas Stonys

    laistant kertama mediKnygos autorius Česlovas Stonys, įkūręs vieno žmogaus organizaciją „Auka“, 12 metų, negailėdamas nei laiko, nei jėgų, vežė po visą Lietuvą išbarstytus vaikus pas jų įkalintas motinas.
    Nepaisydamas lietaus, pūgų, purvo, nesupratimo, paniekinimo ir net pasmerkimo.
    Autorius knygoje jautriai, bet tiesiai aprašo vykdytą veiklą, iškilusius sunkumus ir perteikia tai, kas svarbu ir vertinga kiekvienam iš mūsų, parodo, kas yra žmoniškumas ir viltis.
    Organizacija „Auka“ – tai mažas vilties krislas mažiausiems. Jos veikla paremta tikėjimu, kad motina, pamačiusi savo vaiko akis, sugebės ištrūkti iš užburto nusikaltimų ir kalėjimų rato, o vaikas, prisiglaudęs prie motinos, atras jėgų jos laukti ilgus metus ir nenustoti ja tikėti.

  • 52 sekmadienio pietūs

    Autorės: Inga Pupelienė, Irina Koscelkovskienė

    52 sekmadienio pietusMetai turi 365 dienas ir tik 52 sekmadienius! Tik 52 šventadieniai, kai galime daugiau laiko praleisti su šeima: pramogauti, susėsti prie bendro stalo, pasidalyti savaitės džiaugsmais ir rūpesčiais, jaukiai ir neskubėdami pasimėgauti namuose pagamintais valgiais. „52 sekmadienio pietūs“ – tai šventadienių valgiaraštis visiems metams! Jame rasite daugiau kaip 180 šiuolaikiškų, nesudėtingų receptų šventadienio pietums: salotų, sriubų, antrųjų patiekalų ir, be abejo, desertų.

  • Didžioji jaukių namų knyga

    didzioji jaukiu namu„Visur gera, bet namuose geriausia!“
    Ką daryti, kad jūsų namuose visada būtų jauku, gera, patogu, saugu, sveika? 365 idėjos ir patarimai, kuriuos rasite „Didžiojoje jaukių namų knygoje“, padės jums lengviau susitvarkyti buitį, atnaujinti ar pakeisti interjerą, sukurti jaukią atmosferą namuose. Čia rasite visko: nuo Kalėdų eglutės istorijos, kavos virimo patarimų, vonioje auginamų gėlių aprašymų iki natūralių valiklių gamybos būdų, spalvų derinimo interjere subtilybių, virtuvės baldų išdėstymo gudrybių ir kt.
    Susikurkite pačius jaukiausius namus, apie kokius svajojate!

  • Auksinis protas. Iliustruotoji enciklopedija. 999 klausimai

    Autoriai: Andrius Tapinas, Arūnas Valinskas


    auksinis protasArūnas Valinskas ir Andrius Tapinas – vieni žinomiausių televizijos veidų, populiariausio intelektinio TV žaidimo „Auksinis protas“ kūrėjai ir vedėjai. Ši knyga yra dar viena netikėta žaidimo „Auksinis protas“ forma, kurią išradingieji A. Valinskas ir A. Tapinas pristato drauge su leidykla „Terra Publica“.
    Į enciklopediją surinkti įdomiausi populiaraus LRT žaidimo „Auksinis protas“ klausimai. Jų net 999 – juk tokios prabos yra gryniausias auksas. Kartu pateikiami išsamesni atsakymų paaiškinimai. Enciklopediją sudaro 9 skyriai (Lietuva, geografija, gyvoji gamta, senovės pasaulis, istorija, mokslas, kultūra, garsenybės, įvairenybės), šie suskirstyti į poskyrius. Kiekviename išskirti specialieji klausimai „A lyga“, „???“ ir „Taip. Ne“.
    „A lyga“ – auksiniai klausimai, kuriems įveikti prireiks ne tik žinių, bet ir logikos bei nuovokos.
    „???“ žymimi sudurtiniai klausimai – su dviem ar daugiau užuominų. Tai auksinių klausimų priešingybė, kad juos įveiktum, pakanka žinoti dalį informacijos.
    „Taip. Ne“ – azartiškieji, TV laidos dalyvių mėgstami klausimai. Tikimybė atspėti – net 50 procentų!
    Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir meno reprodukcijomis. Iš viso joje net 425 iliustracijos! Enciklopedija pravers ne tik proto mūšių mėgėjams, bet ir šeimoms, mėgstančioms tyrinėti, smalsauti, atrasti.

  • SSRS pertvarka. Perestroika

    Autorius: Albertas Šimėnas

    ssrs pertvarkaLietuvos Nepriklausomybės Akto signataro dr. Alberto Šimėno knygoje SSRS PERTVARKA (PERESTROIKA) aptariamas SSRS politinės, ekonominės sistemos pertvarkos (Perestroikos) 1985–1991 metais laikotarpis. Išsami Perestroikos nuostatų, jų įgyvendinimo eigos, galutinių rezultatų apžvalga, Lietuvos, Vakarų šalių bei Rusijos analitikų pateiktų SSRS žlugimo priežasčių, Perestroikos vertinimo versijų analizė leidžia visapusiškai apžvelgti SSRS pertvarkos procesą, atvėrusį galimybę Lietuvos valstybingumo puoselėtojams inicijuoti visuomeninį judėjimą – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, kuris apėmė visą šalį ir atvedė Lietuvą į nepriklausomybę.

  • Apnėja

    Autorius: Lorenzo Amurri

    apnejaĮ sniegą it į minkštą vatą paniręs veidas, neįmanoma kvėpuoti. Apnėjos svaigulys. Vos prieš akimirką Lorencas slidinėjo su sužadėtine Johana. Regis, dar viena nerūpestinga akimirka, bet ji negrįžtamai nugrimzta praeitin – vien tolimas prisiminimas. Tada į ligoninę gabenantis sraigtasparnis, farmakologinė koma ir devynių valandų trukmės stuburo operacija. Žemiau krūtinės kūnas visiškai praranda jautrumą ir mobilumą. Nuo šiol Lorencas ir jo kūnas gyvens lyg atskirti. Dabar svarbiausia – rankos. Vėl galėti jas judinti, vėl groti gitara, nes muzika – visas Lorenco gyvenimas. Intensyviosios terapijos skyrius, ilgi reabilitacijos mėnesiai Ciuricho klinikoje, o tada būtinybė atsisveikinti su naujomis „motinos įsčiomis“, įkalinusiomis ir drauge saugojusiomis gijimo laikotarpiu. Sugrįžti į pasaulį neįtikėtinai sunku: beveik viskas tapo nepasiekiama, žmonės – aukštaūgiai milžinai, metantys grėsmingą šešėlį. Knygos autorius drąsiai ir atvirai pasakoja apie savo grįžimą į gyvenimą. Troškimą matyti, liesti, jausti. Vėl iki išnaktų vakaroti su bičiuliais, būti su mylima moterimi ir atsikariauti laisvę, kuri iš jo buvo atimta. Kiekvienas žingsnis – lyg lėtas kilimas į paviršių, vadavimasis iš gilios apnėjos bandant susigrąžinti tobulą ir nenutrūkstamą kvėpavimą.
    „Laisvė mąstyti – tai laisvė judėti.“

 
Savanoris bibliotekoje