Nuo vasario 20 d. Telšių miesto bibliotekoje (Masčio g. ) eksponuojama leidinių paroda „Tarmės gyvastis poezijoje“, skirta Lietuvių kalbos dienoms.
***
Tarmės gyvastis poezijoje, toje realybėje, kurioje eilėraščių savastis, kur išmintis, kalbiausia.
Tegul bus tokia pradžia: ,,kuodie rašau sava kalbo baraštė –/juk sunkē – gal ka dingst/ana munī iš pomietės, Dīvaliau,/išgarū kap kuokė sunka,/ īškau kuokė žuodė ė nabrondo,/ tik znuoks tuo vītuo nubalės“, – Viktorija Daujotytė.
,, – ans taip garbina/Aukščiausiąjį – kaip moka teip“, ,,tai geriau tegu po senovei/ kaip moka prie ravo save/ o ir mus ratavoja“, – Gvidas Latakas.
,,Kaip kvepia rūkas/mamos viralu/ nuo kuknės rinkių“, – Steponas Algirdas Dačkevičius.
,,Už kalno kalnas./ Kalva. Bažnyčia./Slėnys – lyg džiaugsmas/ kažkaip netyčia./ Degutas liejos,/ ir trypta švedų./ Čia bitės neša/ liežuviui medų“, – Vytautas Stulpinas
Šįkart, kaip rašoma kalendoriuje Tarptautinės Gimtosios kalbos dienai, iš prigimto žodžio, Žemaitiško žodžio kalbėjimo: iš poetų pasaulio, iš praeities ir šių dienų šnekesio, iš ten, kas būtina. Kas svarbu ir pačiam kūrėjui, ir jo kūriniui, ir tam, kuris skaito. Iš tikrojo žemaitiško charakterio, anot poeto Vytauto Mačernio, nors ,,Jis šiandien saviškių tarpe apsitrynė, supanašėjo, išsilygino, jo išorinis būdo ir dvasios sluoksnis apneštas šiam laikui dulkių‘‘, – vis tik dar gyvas, ,,savy paties savęs ieškodamas. Pirmiausia jis turi ieškoti savęs kaip žmogaus, savo tikrojo veido, o su juo kartu kaip specifiškas atspalvis išplauks ir žemaitiškasis jo charakteris“ (1944).
O toji tikroji esmės gyvastis – kalbėjimas ir kalba, vis dar gyvo pasaulio liudijimas, atidus stebėjimas ir kuriančiojo galios raiška, paprastai ir aiškiai skambanti gražiai prakalbintais žodžiais. Šios, miesto bibliotekoje surengtos parodos tikslas, parodyti Žemaitijos poetų darbus per išgyvenimus, būsenas, stabilumą, matymą, atliepimą to, kas neužmiršta, prikėlimą, kas šiek tiek jau ir kitaip, bet vis tik sava, visa esybe esanti, tebesilaikanti gyvųjų šaknų. Parodoje – ir klasikų kūriniai, ir šių dienų poetų mintys, pažinimas, žemaičių kalbos gyvumas – savitas ir veiksmingas kalbėjimas, vis dar sąmoningas dėmesys šiandienai. ,,Kur kalnumas žodžių/ ir žmonių kalnumas/ kalnumas pelkių žiburių/ kalnumas vaiko liūdesio/ per lietų/ kalnai dangaus ir aitvarų‘‘, – Gvidas Latakas. Kur ,,Pagunda mirga nuolatos,/ lyg gulėtų aukštielninka,/ dailiai atmetusi ranką./ Vos kas –/ ir nubėga per amžių/ ūmus spindulys“, ,,Kiek bevardžių kalnų/ Žemaičiuos“. ,,Sulaukei valandos:/ sunkiai pasėdi,/ akimoju stojies./ Akmens,/ skaldomo akmens/ kvapas,/ kvapas daužant/ kuvalda granitą“, – Vytautas Stulpinas.
Beje, apie žemaičių kalbą, jos atmintį – yra kur rasti užrašymų ir nuostabių pasakojimų, galima pasiskaityti ir daug sužinoti, kas visam laikui pasiliko. Savitas žodis – tarmės žodis. Žemaičių kalbos žodis ar posakis yra ypatingas, nes gyvuoja ir išduoda savastį, didelę paslaptį – tautos, žemės, gyvenimo, istorijos ir išlikimo, praeities, dabarties ir būsimo laiko svarbą, rodant su vertybių pagrindu, skirtumu nuo kitų. Atskleidžiami turtai, kuriuos žemaičių tarmė yra sukaupusi. Belieka dėmesingai gyventi, kalbėti, kalbėtis veiksmingai, pažadinus dvasią ir stiprybę, žodžio unikalumą, nepakartojamą garsų gyvastį. Išlaikius, kad ir pakitusią, bet suvokus, kad ,,eini pilnas gyvatos – jėgos/ būti gyvu ir ką tu/ ir nė permier daugiautaus“, – anot Gvido Latako.
Kaip sako poetas Vytautas Mačernis, ,,Amžių bėgyje klimatinės, istoriniai politinės ir kitokios sąlygos padėjo susiformuoti kiek savitesniam negu bendrai lietuviškam žemaičių charakteriui. Jis turi jį iš kitų lietuvių tarpo išskiriantį mąstymo ir pasaulio pergyvenimo atspalvį. Meno uždavinys yra kaip tik jį pagauti, išryškinti ir parodyti kitiems.“ Tegul bus parodoje ir Vytauto Mačernio „Penktosios vizijos“ žodžiai – savotiška prigimtosios kalbos giesmė. Ar tarmės gyvasties beribė, tęsinys to, kas buvo ir bus. Tiesiog galvojimas ,,apie jų gyvenimą ir būsimas kartas“,/ Kurios atėję žemėn augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,/ Mirtis nulenks be baimės galvas išdidžias./ Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią./ Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,/ Kai begalinė žemė, upių vandenys ir tamsiai mėlyni miškai giedojo tyliai:/ Gyvenk per mus, kad mes paskui galėtum amžinai gyventi per tave.“ Malonu čia pat skaitytojams pateikti ir ką tik gautą knygą – „Vytautas Mačernis. Rinktiniai raštai“, 2024, sudarytojas Ramūnas Čičelis. Tai Mačernio poezija, jo straipsniai, vertimai, proza, laiškai, įžanginės apžvalgos apie poeto gyvenimo ir kūrybos legendą – M. Žvirgždo ir Ž. Kolevinskienės pastebėjimai – žodžiu, skaitytojų dėmesiui ir naujas leidinys!
Taigi, kiekvieno žvilgsniui – autentiški orientyrai. Be abejo, kaip sako poetas Vytautas Mačernis, „Mes jau turime nemaža žemaitiškojo charakterio kūrėjų: Poška, Stanevičia, Daukantas, Valančius, Maironis, Anglickas, Genys, Butkų Juzė ir kt.“ Turime kalbančius praeities ženklais. Turime tarmės gyvasties pavyzdžių iš mūsų dienų tėkmės. Tai Viktorijos Daujotytės, Gvido Latako, Vytauto Stulpino, Stepono Algirdo Dačkevičiaus poezija – eilėraščiai iš čia pat, kurie liudija gyvenimą. Anot Viktorijos Daujotytės, „Išlaikykim, kas mūsų“, ,,Pasiimkime, kas mūsų, ir gražiai vienas su kitu pasidalinkime“ (2018). Iš tiesų mes dar turime eilėraštį, atsidūksėjimą, iš visos širdies į širdį vedantį. Žinoma, be jokios abejonės aišku, kad skaitantysis tikrai ras, kas jam svarbu. Prakalbintas ir kalbantis žemaičių žodis – gyva kalba, su mūsų gyvenimu ir kasdienybe, palaikantis dvasią yra šiuolaikiškas, bet iš ten, ,,iš tvirtų sąsparų“ suręstas, anot Vytauto Stulpino. Ir drąsiai skelbiantis savastį. Ir tą, kuri ,,Vienoje kalvoje/ priklostyta molio,/ kitoje – smėlio./ Ant pirmos –/ plūkto molio/ gyvenimas,/ ant antros –/ kryžiai/ nusiplūkusiems“, – tokią tiesą slepia Algirdo Dačkevičiaus „Klostės“ – čia pat – ir iš atminties, į kurią būtina sugrįžti.
Miesto bibliotekos informacija, 2025 m. vasaris
