Rašėte Nacionalinį diktantą? Pasitikrinkite!

Akvilina Cicėnaitė

Laiškas Sofijai

Ar pameni tą jūros gausmą, Sofija? Šiąnakt prisiminimai apie Vilnių, anksčiau nelyg glūdėję atminties šuliny, užlieja mane sklidinai. Prisimenu, kaip pirmąsyk čia atvykau tūkstantis devyni šimtai šeštųjų gruodžio dvidešimt pirmąją, koks daugiabalsis man pasirodė šis miestas, kur pramaišiui skamba lenkų ir jidiš, gudų ir rusų, lietuvių ir paukščių kalbos, kokia gi tat buvo gūdi žiema! Išsekęs nuo garsų ir įspūdžių, tąvakar kone be sąmonės kritau į sapną. Pakirdęs klausiausi bundančio miesto murmesio. Už lango snyguriavo, brėško mano pirmoji Vilniaus aušra. Gal jau tąryt žinojau grįšiąs, nors nenutuokiau, kaip šis miestas įsuka į vylingą sūkurį ir nepaleidžia, neleidžia gręžiotis atgal.

Grįžęs kitą rugsėjį, įsikūręs mažam kambarėly, naktį žvelgdamas į tamsias sienas regėdavau jose ryškėjančius dar nenutapytus paveikslus, skambant neužrašytiems fortepijono garsams. Būgštavau, kad tik viskam pakaktų laiko. Ryškiai – kaipgi kitaip – menu Polesės geležinkelio salę, kur apsilankęs Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesės „Blinda“ generalinėje repeticijoje pirmąsyk pamačiau tave. Prisimenu, kaip žingsniuodavau iki tavųjų namų Uosto gatvėje. Kaip mokydavai mane kebliųjų lietuvių kalbos žodžių: saulėgrąža, sąžinė, spąstai, santūriai klausydamasi mano švebeldžiavimo. Kaip tavo akimis išvydau miestą – nuo Aušros vartų iki Tauro kalno, o vizijoje – ant šiojo stūksančius Tautos namus. Kaip tą pavasarį plikos pievos persimainė akimirksniu, šilti vėjai joms įpūtė gyvybės lyg įsakydami – težąlie! Įstabus miestas, pamaniau tada: it medis numeta lapus, apmiršta, bet siela jo – nepalaužta. Sapnuoju tave lietuviškai, Sofija. Mano gyslose tebeteka Vilniaus kraujas, delnuose įsirėžusios akmenimis grįstų jo gatvelių linijos.

O ar prisimeni, kaip sumąstėme pasitikti aušrą ant Gedimino kalno naktį prieš man išvykstant? Kaipgi tryškai džiaugsmu dėl mudviejų pramuštgalviško nuotykio! Ir vėl regiu šviesos užlietą tavo veidą, girdžiu, kaip po mumis švelniai gausdama tyvuliuoja bundančio miesto jūra. Tarp šių dviejų Vilniaus aušrų – mano laimė. Aure virš mūsų plastelėja tamsūs sparnai – juodas paukštis tarytum iš mano paveikslų sklendžia dangun palikdamas nutįsusį vos įmatomą gresiančio ilgesio šešėlį.

Ak, Sofija, išsivežiau šį miesto jūros gausmą, taip pasiilgtą dabar, kai įsisiautėjus many vidinė jūra grasina, talžo niršiomis bangomis, ir nuogąstauju joje nuskęsiąs taip ir neišvydęs viltingo švyturio, nepasiekęs tavo uosto.