Tikra tiesa, kad ,,Vienaip mes užsimerkiame nusiteikdami miegui, visai kitaip užsimerkiame dieną‘‘, – anot poeto, prozininko, eseisto, dramaturgo, kritiko Sigito Parulskio. Ir dar kitaip esame prisimerkę, kai stabtelim jau perskaitę itin užgrūdintus jo tekstus, kai kitaip nusiteikę ar tikrai suvokę, kad ir ,,Iš ilgesio visa tai‘‘, ,,Mirusiųjų‘‘, kur viskas svarbu – ,,Subjektyvi kronika‘‘, kur ,,Likusieji‘‘, kur ,,Siela/ mano siela/ pavasario ledo spalvos‘‘ ir ,, neplaka laikas‘‘. Be jokios abejonės, kitaip užsimerkiame, kai, rodos, jau per sunku, per rimta, per daug svarbu kiekvienam. Toks yra poeto žodis, toks yra susitikimas su skaitytoju, galbūt šiuo metu palinkusiu prie eilėraščio. Galbūt... Juk ,,Poezija – mėginimas užtvenkti kalbą, kai ošia užtvanka ir girdėt, kaip alsuoja upėtakis.‘‘ Kai reikia atpažinti, kai esi pats priešais debesis, kurie ,,verčias per galvą‘‘... ,,Iš ilgesio – visa tai‘‘ – tai žodžiai iš poeto Sigito Parulskio knygos - rinktinės ,,Marmurinis šuo‘‘, 2004.
Sigitas Parulskis: ,,Man vis sunkiau pasakyti, apie ką mano paties knyga.‘‘ Taip autorius yra pasakęs 2018 m. 2025 m. interviu su Ramūnu Gerbutavičiumi ,,Kūrybinis gyvenimas – vienatvės sinonimas‘‘, Sigitas Parulskis teigia, ,,kad 60 metų yra tokia riba, kai jau gali kalbėtis su gyvaisiais ir mirusiais ir nesibaiminti, kad ką nors supainiosi. Knygų daug... galbūt šiek tiek per dvidešimt autorinių.(...) Šiek tiek eilėraščių, šiek tiek eseistikos, romanų, pjesių.‘‘ (,,Savaitgalis‘‘, 2025 m, vasario 7-13d.) O Miesto bibliotekos parodoje šiuo metu – 14 spaudinių, ir eilėraščių, ir romanų, kur kiekvienas skaitytojas ras, kaip sako rašytojas, ,,atmintį ir patirtį‘‘. Juk knygos ,,gyvena savo gyvenimą, galbūt perskaitomos ir suprantamos kitaip, nei man atrodė, kai jas rašiau‘‘– kiekvieno skaitančiojo yra sava tiesa ir teisė turėti savąjį pasakojimą, patirti savo būseną. Prasmingi tekstai, geri kūriniai – savęs auginimas, galbūt ir tai, ko iki šiol dar nebuvo pajausta. Žodis yra žodis – sykiais ir itin kandus, toks yra Sigito Parulskio žodis, veiksmo ir dėmesio, tiesos ir tikrovės spaudimo, išraiškos, kai neįmanoma kitaip atrodyti. O skaitydami ir susimąstę, taip lėtai lėtai primerkę akis, nors sekundei sustoję, suprasime, kaip įtikinamai skamba Sigito Parulskio žodžiai: ,,Mes nuolat kratomės asmeninės atsakomybės, norime, kad už mūsų liūdesį atsakytų visi ar bent jau kuo daugiau žmonių, nes vieni nenorime, per sunku, per daug nemalonu. Taip žmogus praranda asmeninį, privatų, vidinį gyvenimą, virsta tik socialiniu gyvūnu.‘‘ ,,Kodėl turi būti lengviau? Juk liūdesys – dezinfekcinė sielos priemonė.‘‘ (2025).
Skaitytojų dėmesiui – tegul bus paminėti šie Sigito Parulskio romanai:
,,Doriforė‘‘ – romane atgijusi senovės Graikijos skulptūra, 2004.
,,Murmanti siena‘‘ – vienos šeimos istorija, 2008.
,,Vėjas mano akys‘‘. Atostogų romanas, ,,detektyvinė istorija sus avantiūrinės, nuotykinės formos elementais‘‘, 2010.
,,Mano tikėjimo iltys‘‘ – stebėjimai, patirtys ir vaizduotė, 2013.
,,Nutylėtų lelijų miestas‘‘ – dabarties ir praeities epizodai, laisvė ir prieštaros, 2016.
,,Amžinybė manęs nejaudina‘‘: ,,Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save – akimirką nemirtingus‘‘, 2018.
,,Laiko nusikaltimai‘‘. Avantiūrinis romanas, 2021.
O visa kita – pačių skaitytojų dėmesiui: įdomios, intriguojančios aistros iš gyvenimo peripetijų istorijos, juk gyvastis iš čia pat ir pasaulio. Atradimų, vaizduotės ir svarstymų, savų personažų ir išgyvenimų kulminacijų. Svarbu, kad mes ieškome, žinome, kur ir ką rasime. Sigito Parulskio kūriniai – realūs, sukrečiantys ir beveik visada paveikiantys taip, kad būtina skaitymui skirti laiko, svarbu tikėti tuo, kas tikrai mums svarbiausia. O autoriui – būti ir prisiminti, rašyti ir žinoti, kad esti tokių, kurie skaito ir perskaito. Linkėjimai stiprybės tų, kurie skaito, svarsto ir ... užsimerkia, apmąstydami tai, kas Autoriaus pasakyta.
Miesto bibliotekos žinutė, 2025 m. vasaris.
