Lietuviško žodžio ir rašto keliu: „Taip ir išmoktą kalbą persmelkia prigimtosios intonacijos“, – Viktorija Daujotytė

Juk kasmet Švenčiame – kaskart apmąstydami ir pasikartodami – Gimtojo žodžio prasmę. Taip išlaikome savosios kalbos gyvastį. Taip artimumo ir bendrystės jausmai patiriami, buvimo ir kūrybos galios išsijudina, atmintis ir toliai aprėpiami – vis tuo pačiu lietuviško žodžio keliu einame turėdami gyvenimo pagrindus. Praeitis – dabartis – ateitis – būtinasis laikas: nuo savarankiškumo – iki bendrystės, į Tėvynės visumą. Knygos – lietuviško žodžio, rašto ir kalbos šaltiniai. Pavartykime – pabūkime kelyje, kuris veda į mūsų kalbos atmintį, pažinimą ir stiprybę.

Miesto bibliotekoje – paroda-priminimas apie rašiusius ir rašančius, apie mūsų tautos kalbą, prigimtą ir išmoktą, apie saugomą ir laisvą. Paroda apie Kalbos Savumą.

Istorija pinasi su kalbos grožiu, su laikmečiu ir viltimis, su einančiojo ir vedančiojo darna. Galbūt tikrai, anot Vydūno, ,,ypatingi Didžiojo Slėpinio reiškiniai“, „didžiosios gyvybės...“ susilaikiusios? Tegul bus pirmasis žvilgsnis į Martyno Mažvydo ,,Katekizmą“ (1547m.) – išspausdintą pirmąją lietuvišką knygą, o po to – į Donelaitį? Kaip sakoma, Martynas Mažvydas gimęs kažkur pietvakarių Žemaitijoje – žodis ir prigimtajai šnekai, ir lietuviškam liežuviui pagerbti. O kodėl nepasikartojus K. Donelaičio ,,Metų“ išminties – dabar kaip tik ,,Pavasario linksmybės“. Anot kūrėjo, ,,Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria/ Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,/ Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.“ Kaip sako poetas Vytautas Mačernis, ,,Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.“

O M. Daukšos ,,Postilė“ (1599 m.) – pasirodo, šiais metais ir 425-erių sulaukusi! Beje, pasak Albino Jovaišos, ,,norint kelti tautos kultūrą, reikia turėti žodžių, kuriais įvardijami kultūros ir apskritai gyvenimo reiškiniai bei procesai.“ ,,Taip atsiranda ne tik buities, bet ir kultūros, proto galių, psichologijos, jausmų, profesijų ir kitų žmogaus veiklos, mąstymo vidaus gyvenimo raiškos įvardijimai. Jų nemažai Daukšos raštuose, pavyzdžiui, mokytojas, skaitytojas, gydytojas, meilė, pažintis ir kt. O juk kalbame apie tokią tolimą praeitį! Prisiminkime, juk žodžiai gyvi, kol jie kalboje vartojami. Kažkas pajaučia ir girdi – ir mes taip pat – kalbėdami skleidžiame ir stipriname žodžio kelionę.

Tai tokia reakcija į parodoje eksponuojamus šaltinius – kelio pradžia į kalbą. Kiekvienas rasime dėl savęs ką paskaityti, kuo pasidžiaugti, kas primins kalbos savumą. Gero žodžio, džiugios nuotaikos su knyga – lietuviška, mums. Juk „Knygos laiko karta. Knygos civilizacija, jau tikrai pasiekusi Lietuvą“, anot V. Daujotytės, pajuskime ,,parašyto kūrinio galią“.

 2-oji Telšių miesto biblioteka, 2024 m. kovas