Nepaprastieji

Autorius: Taras Prochasko

„Nepaprastieji“ – vienas žymiausių XXI amžiaus pradžios ukrainiečių prozos kūrinių, alternatyvi Karpatų ir jų gyventojų huculų istorija, papasakota magiškojo realizmo kalba. Trys jaliveciečiai Sebastianas, Pranciškus ir Ana – motina, dukra ir anūkė viename asmenyje – sprendžia pasirinkimų lygtis, galynėjasi ne tik vienas su kitu, bet ir su lemtimi. Nepaprastieji – tai bevardės ypatingų galių turinčios būtybės, „žemės dievai“, Vidurio Europos istorijos verpetuose valdantys huculų giminės likimą. Romano siužetas plėtojasi konkrečiu laiku – 1911–1951 metais, bet įgyja mitinio ciklo pavidalą ir pabaigoje sugrįžta ten, nuo ko prasidėjo.

Ironiško ir melancholiško pasakojimo meistras Tarasas Prochasko sulydo vaizduotę, tautosaką, politiką, poeziją, botaniką ir filosofiją, iš šios dermės išgauna tikrą, daugialypį grožį.

Mylimi kaulai

Autorė: Kotryna Zylė

Mums į šonus įsirėžusios skalbinių virvelės, tėvas nugara atsirėmęs į karsto dangtį, pagalvoju, kad visai juokinga dabar taip matyt jį rūkantį prie savo grabo, džiaudama skalbinius to nebepastebiu, bet šiandien matau ir pagalvoju.

Kotrynos Zylės romanas – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio namo pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, laiptinėse prie pašto dėžučių kepama duona, atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Lydekaitės burtai

Autorius: Juhani Karila

Kasmet Elina Iulijako grįžta į gimtąjį kaimą Laplandijoje, kur turi per tris dienas sužvejoti lydeką. Kai iš tamsių vandenų pradeda lįsti įvairiausio plauko senovės pabaisos, Elinos kelionė virsta gyvenimo ir mirties nuotykiu. Eliną, be kita ko, vaikosi ir policija – moteris įtariama žmogžudyste. Vis dėlto netgi inspektoriams teks įveikti Laplandijos burtus ir jos baisumus, nevaldomas būtybes ir – tikrą siaubą – gūžynių naktį.

„Lydekaitės burtai“ – veiksmo, humoro ir virtuoziškos kalbos kupinas romanas, meilės istorija, mitologinė fantazija, liaudies komedija, o kartu – negailestinga, nors ir šelmiškai pateikta, gamtą naikinančio mūsų gyvenimo būdo kritika. Tai pasakojimas, perkuriantis ne tik Laplandijos, bet ir visos Suomijos mitologiją, pašiepiantis su šiaure siejamą egzotiką ir parodantis, kodėl šio krašto iš tikrųjų neįmanoma neįsimylėti.

Baltybė

Autorius: Jon Fosse

2023 m. Nobelio premijos laureato knyga.

Žmogus išvažiuoja iš namų be krypties ir tikslo. Jis suka tai dešinėn, tai kairėn, kol galiausiai užklimpsta provėžotame miško keliuke. Ima snigti, temsta ir šąla. Užuot ieškojęs pagalbos, žmogus pasuka takeliu gilyn į mišką. Eina, nepaisydamas tirštėjančios tamsos, nors ir suvokia, kad šitaip elgtis kvaila. Eina, kol priešais jį pasirodo švytinti būtybė. Šis susitikimas yra sapniškas, tarsi atsitiktinis, bet galimai esmiškas. „Rašymas, geras rašymas visuomet tampa vieta, kurioje kažkas nežinoma, kažkas, ko anksčiau nebuvo, ima egzistuoti“, sako kūrinio autorius.

„Baltybė“ – tai išskirtinis pasakojimas apie ribą tarp gyvenimo ir mirties.

Yura yura. 88 šventyklų kelias

Autorius: Narius Kairys

yura yura japoniškai reiškia svyruoti, linguoti, siūbuoti, banguoti. Šis žodis ne tik fonetiškai artimas lietuviškam žodžiui jūra, bet ir per savo reikšmę leidžia filosofiškai pažvelgti į patį ėjimo procesą.

Taip pavadintos knygos ašis – Nariaus Kairio patirtys keliaujant Šikoku 88 šventyklų keliu, savanoriaujant prieštarų kupinoje budistinėje šventykloje ir darbuojantis aukštai kalnuose įsikūrusiame, miško atsodinimu besirūpinančiame ūkyje.

Tai ne tradicinis travelogas apie Japoniją ir jos gyventojus, o veikiau – savotiška atminties procedūra. Pasitelkdamas apmąstymus, poetines įžvalgas ir antropologinį pastabumą, balansuodamas tarp užmaršties, fikcijos ir prisiminimų, autorius ne tik dar kartą nueina – žodis po žodžio – kelią, neabejotinai tapusiu vienu reikšmingiausių jo gyvenimo įvykių, bet ir klausia, kaip toli apskritai galima nueiti, niekur nenueinant?

Šito gyvenimo skonis

Autorė: Sara Poisson

„Šito gyvenimo skonis“ – daugiasluoksnis kūrinys, romanas-autofikcija, distopinis pasakojimas. Kūrinio veiksmo aplinkybės primena ekologinę katastrofą: dingsta elektra, vakarais danguje matyti keista pašvaistė. Trys pagrindiniai knygos personažai gyvena apribotos laisvės sąlygomis, primenančiomis socialinį eksperimentą. Jį įgyvendinanti galia lieka nematoma, veikėjams tenka susidurti vien tik su jiems nesuvokiamo plano vykdytojais – policijos pareigūnais. Mažėjant maisto išteklių, trijulės dėmesys krypsta į maistą, jis čia tarsi jaukas ir savotiškas jų tragikomiškos būties matmuo.

Knygos autorė lieka ištikima jos mėgstamai kūniškumo temai. Pasakojimui būdingas kritiškas požiūris į daugeliui savaime suprantamus dalykus, įskaitant maisto kultūrą. Įvairūs reiškiniai, santykiai ar objektai romane išgliaudomi iš įprasto kultūrinio kevalo, išvelkami iš patogių apvalkalų. Romanas erzina, provokuoja ir sykiu originaliai atspindi, estetizuoja, pašventina „šito gyvenimo skonį“.

Atvirom akim

Autorius: Julius Keleras

Tai septynioliktoji poeto, 2023 m. Poezijos pavasario laureato ir 2022 m. Metų knygos autoriaus knyga. J. Keleras toliau žaismingai plėtoja savo poetiką iš įvairių sąveikaujančių kontekstų kurdamas netikėtas prasmes atveriančių metaforų audinį. Tačiau jam svarbiausias kontekstas – sąmonėje atsispindinti tikrovė, su kuria galynėtis tenka poetui, norinčiam kūrybingai fiksuoti praeinantį laiką.

Kultūros intertekstai čia savitai interpretuojami, steigiant unikalias poetinio pasaulio prasmes autoriaus žodžiais tariant, be „jokios perdėtos metafizikos“. Knyga fotografiška, kinematografiška, kiekvienas eilėraštis yra tarsi sustabdyta akimirka ar kadras. Poetinė kalba niuansuota, švari, lakoniška frazė atveria jautrią lyrinę erdvę. Autorius savo poetinį žemėlapį braižo atsispirdamas nuo konkrečių detalių, buities, kasdienybės, jam itin svarbu intymus santykis Aš-Tu, Aš-Kitas. Knyga būtų svarbi visiems, sekantiems šio poeto kūrybą.

„Kodėl – atvirom akim? Juk kartais norisi, kartais gal ir verta užsimerkti. Pateikdamas šią knygą skaitytojams pabandžiau surinkti (sugniaužti į saują lyg vaikas pagautą ir slepiamą žiogą) geriausius skelbtus ir neskelbtus savo eilėraščius.“ – Julius Keleras.

Mano draugė Anna Frank

Autorė: Hannah Pick-Goslar

„Mačiau, kaip mano mylėtas pasaulis subyrėjo į šipulius ir išnyko, sunaikintas beprasmiškos neapykantos, kartu pasiglemždamas mano geriausią draugę Anną.“ – Hannah Pick Goslar.

1933 m. penkiametė Hannah Pick-Goslar su šeima pabėgo iš nacistinės Vokietijos ir apsigyveno Amsterdame. Ten susidraugavo su panašia į save mergaite Anna Frank. Keletą gražių metų jiedvi buvo geriausios draugės. Bet 1942 m. birželį likimas jas išskyrė. Anna ir Frankų šeima, atrodo, dingo be pėdsakų. O netrukus Hannah, jos tėvas, jaunėlė sesuo Gabi ir seneliai buvo suimti ir išvežti į Bergen-Belzeno koncentracijos stovyklą. Mirčiai alsuojant į nugarą, Hannah išgirdo stulbinančią žinią, kad Anna irgi čia. Norėdama padėti leisgyvei draugei, ji nepabūgo rizikuoti savo gyvybe.

Geltonveidė

Autorė: Rebecca F. Kuang

Baltas melas. Juodas humoras. Mirtini padariniai... Literatūros sensacija Džiuniperė Song – ne ta, kuria dedasi. Ji neparašė knygos, kurią teigia parašiusi, ir tikrai nėra azijietė.

Atėnė Liu ir Džiunė Heivord – dvi jaunos rašytojos, tik pirmoji – skaitytojų numylėtinė, o antrąją veikiau galima pavadinti nutylėtine. Džiunė – niekas, nes kas gi nori istorijų apie paprastas baltąsias merginas?

Tapusi netikėtos ir keistos Atėnės mirties liudytoja, Džiunė pasielgia impulsyviai: pavagia ką tik baigtą Atėnės šedevro rankraštį, eksperimentinį romaną apie kinų darbininkų patirtis Pirmojo pasaulinio karo metais.

Kas jei Džiunė suredaguotų Atėnės romaną ir nusiųtų jį literatūros agentui kaip savo kūrinį? Kas jei leistų savo naujajam leidėjui pervadinti ją Džiunipere Song ir išleisti knygą su nuotrauka, kurioje ji dėl įdegio – nenusakomo gymio? Argi ši istorija nenusipelno būti paskelbta, kad ir kas ją papasakotų? Taip taria sau Džiunė, o „New York Times“ bestselerių sąrašas patvirtina – ji neklysta.

Pagaliau Džiunė sulaukia šlovės, kurios visada jautėsi nusipelniusi. Tačiau kažkas ketina ją demaskuoti...

O dėl to, kas nutiks vėliau, bus kalti tik visi kiti...

Šis kūrinys – savalaikis, aštrus kaip skustuvas ir nepaprastai malonus skaityti – nagrinėja kultūrinės ir rasinės įvairovės, intelektinės nuosavybės ir bauginančios socialinės žiniasklaidos įtakos klausimus.

Smeigtukai

Autorė: Greta Olivo

Tikros istorijos įkvėptas romanas apie gyvenimo alkį, kai aplinkinis pasaulis grimzta į tamsą.
Tamsa gąsdina, bet kartu tampa ankančios pasakojimo herojės stiprybe ir skatina ją kovoti, įrėžti į atmintį blėstančius vaizdus, įsiklausyti į garsus ir, svarbiausia, atrasti savo šviesos spindulį.

Livija – graži, turi laimingą šeimą, geriausią draugę ir viską, ko gali trokšti paauglė. Ji tokia greita, kad geba pagauti vėją. Deja, vieną dieną mergina sužino, kad jos gyvenimas negrįžtamai keičiasi.

Netrukus ją apsups tamsa. Jai diagnozuojama genetinė akių liga. Šią žinią Livija išgirsta tada, kai taip norisi būti tokiai pat kaip visi bendraamžiai – laimėti sporto varžybas, eiti į vakarėlius, būti pastebimai. Bet viskas tik grimzta į šešėlį. Bręsti Livijai – tai išmokti priimti save kitokią, atsikratyti baimių ir susitaikyti su nauja ateitimi.

Merginos tėvas sumano drąsų dalyką, kad dukra pasirengtų tam, kas jos laukia: kai kas ją mokys naujo šokio žingsnelių. Šis mokytojas padės Livijai suvokti, kokia svarbi kiekviena gyvenimo akimirka, pratins ją žengti tamsoje ir klausytis garsų, bet labiausiai – nusikratyti baimės. Sykiu su Livija suprasime, kad kažkur visada šviečia šviesos spindulėlis. Tereikia jį atrasti.

Tai sklidinas šviesios vidinės galios pasakojimas apie vienatvę ir asmenines traumas, apie slapčiausius ir nenusakomus žmogaus jausmus, apie suluošintą gyvenimą, kuris toks atrodo tik žvelgiant, „sveikomis“, paviršiais nuslystančiomis akimis.

Viešnia

Autorė: B. A. Paris

Kai kurios paslaptys niekada nepalieka.

Airisė ir Gabrielius po poros savaičių atostogų grįžta namo. Tačiau čia jų laukia šokas. Jųdviejų namuose apsigyveno viena iš artimiausių Airisės draugių Lora. Atmosfera greitai įkaista, nes ji peržengia visas ribas: miega jų lovoje, dėvi Airisės drabužius, net perstumdo baldus.

Lora paliko savo vyrą – ir jųdviejų gerą draugą – Pjerą dėl to, kad šis prisipažino apie savo romaną su kita moterimi ir slaptą vaiką. Airisė ir Gabrielius nori palaikyti savo draugus, bet Loros nuotaikos tampa vis labiau nenuspėjamos...

Požemių paukščiai

Autorius: Gytis Norvilas

„Požemių paukščiai“ – esė rinkinys, išskirtinis, turintis visus duomenis tapti literatūriniu reiškiniu. Kaip būdinga autoriui – kiekviena jo knyga yra ne „tekstų rinkinys“ primityviąja prasme, o konceptuali, sustyguota ir organizuota taip, kad (į)vyktų kaip atskiras koncertas.

Gytis Norvilas ir kaip poetas, ir kaip eseistas turi savo stilistiką, braižą, požiūrį į kalbą, kuri, anot paties autoriaus, yra instrumentas pažinti pasaulį. Stilistikai būdingas atviras, metaforiškas, poetiškas, ironiškas kalbėjimo tonas. Esė skleidžiasi autoriaus pasaulėvaizdis, o tuo pačiu ir laiko ženklai (vaikystė sovietmečiu, gariūnmetis, laukinis kapitalizmas etc.).

Konceptualiausias šioje knygoje – skyrius „Bestiariumas“, kuriame greta teksto lygiomis teisėmis dalyvauja ir vaizdas – t. y. autoriaus fotografuoti krienai. Jie knygoje tampa atskirais veikėjais, sulydo visą knygos audinį.

Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai

Autorė: Viktorija Daujotytė

Šioje knygoje atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti ir autobiografine medžiaga. Vis dėlto tai nei faktinė, nei nuosekli autobiografija – ji sudaryta iš atskirų tekstų, bet iš esmės – to paties principo. Pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta.

Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima. Rašymu, kaip ir naujai iš patirties tekstų aiškėjo, laikau ne akademinį, o laisvesnę, kūrybiškesnę raišką. Bandau savo pirminį, patirtinį universumą suvokti ir kaip brendimo, sąmonėjimo kelią, vedusį ir į universitetą, padėjusį ir didžiajame bendrume išlikti atskirai.“

Lemtingi… susitikimai

Autorius: Vytautas Toleikis

„Lemtingi... susitikimai“ – daugiasluoksnė atsiminimų knyga apie iškilias asmenybes, palikusias ryškų pėdsaką V. Toleikio asmeniniame, o ir visos Lietuvos ar kitų šalių kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Šios pažintys aprašomos remiantis subjektyviomis patirtimis.

Tai tarsi knygos autoriaus džiazo improvizacija jo mylimos profesorės Irenos Veisaitės palinkėjimo tema. Jį, V. Toleikiui baigus Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, dėstytoja įrašė į Algimanto Kunčiaus fotografijų albumą „Susitikimai“ – savo buvusiam studentui palinkėjo gyvenime daug prasmingų susitikimų.

Kita vertus, tai ir savitas bildungs romanas, t. y. jaunuolio dvasinio augimo, asmenybės brandos knyga. Akivaizdu, kad aprašyti asmenys V. Toleikį veikė, formavo, o kartais ir trikdė.

Žlugimas. Kaip Putino „virėjas“ tapo maištininku

Autoriai: Anna Arutunyan, Mark Galeotti

Kalintas plėšikas, dešrainių pardavėjas, stambaus restoranų verslo atstovas, žiaurumu pagarsėjusių karo samdinių kompanijos „Vagner“ vadovas, o paskui ir „maištininkas“. Putino „virėju“ pramintas Jevgenijus Prigožinas nuėjo spalvingą gyvenimo kelią, galiausiai pasibaigusį žūtimi Kremliaus surežisuotoje lėktuvo katastrofoje. Kas buvo šis žmogus, iš pradžių nebylus, pabrėžtinai besilaikantis šešėlyje ir maloniai patarnaujantis prezidentui Putinui prie stalo, o paskui metęs piktą iššūkį „carui“ ir Rusijos kariuomenės vadovybei? Kas buvo šis ukrainiečių krauju susitepęs mėsininkas, galiausiai pasiskelbęs „kovotoju už teisingumą“?

Annos Arutunyan ir Marko Galeotti knyga atsako į daugelį šių klausimų, nors paskutinį J. Prigožino gyvenimo etapą – nuo „maišto“ iki mirties – vis dar gaubia paslapčių skraistė.