Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

krastieciu galerija su ep

Kraštiečių galerija

Apklausa

Kokios užsienio kalbos žinias norėtumėte patobulinti?

Anglų - 50.7%
Ispanų - 5.5%
Italų - 1.4%
Kinų - 1.4%
Lenkų - 0%
Portugalų - 0%
Prancūzų - 4.1%
Rusų - 8.2%
Švedų - 8.2%
Vokiečių - 20.5%

Viso balsų: 73
Balsavimo laikotarpis pasibaigęs : 23 Vas 2015 - 07:23

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Paskutinis „Misija Sibiras'16” pristatymas Telšiuose

 Paskutinis  „Misija Sibiras'16” pristatymas Telšiuose

2016 m. liepos 17 d., Pasaulio lietuvių vienybės dieną, išvyko 15-oji ekspedicija „Misija Sibiras 2016“. Komanda, sudaryta iš 16 pilietiškų jaunų žmonių, keliavo į vieną tolimiausių ir svarbiausių lietuvių tremties vietų – už Šiaurinio poliarinio rato esančią  Igarką, kur yra išlikusios vienos didžiausių lietuvių kapinių buvusios SSRS teritorijoje.

Jau dešimtmetį vykstantis pilietiškumo projektas „Misija Sibiras“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip egzotiška, kupina nuotykių jaunuolių kelionė po šiaurės platybes. Tai kur kas daugiau – patikina 2016 metų „Misijos Sibiras“ dalyviai: Ignas Rusilas, Monika Lukoševičiūtė, Vaidotas Steponavičius, Arnas Zmitra, Justina Bezaraitė, Arnoldas Fokas ir Karolina Tamašauskaitė. Tuo labai greitai buvo galima įsitikinti iš nuoširdaus projekto dalyvių  pasakojimo. Dalyviams – tai užsispyrimo ir valios išbandymas, o visuomenei – priminimas apie mūsų istoriją, praeitį ir pamatines vertybes.

 

Per visą projekto istoriją, jau sutvarkyta 130 kapinių. Tačiau projekto tikslai nesibaigia vien tuo. Grįžę iš misijos jaunuoliai važinėja po visą Lietuvą, pasakodami apie savo patirtis – kaip ir šią sausio 27-osios pavakarę Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje. Į paskutinįjį  Didįjį „Misija Sibiras'16” pristatymą Telšiuose  vos tilpo visi norintys išgirsti ,,Misijos Sibiras“ dalyvių pasakojimą. Svarbu visuomenei priminti, kodėl vyko šie skaudus tautai įvykiai, jų priežastis ir pasekmes. Į pristatymą susirinko tiek jaunimas, tiek vyresnieji – patys buvę tremtiniai. Jaunimui, nepatyrusiam okupacinės priespaudos, būtina suprasti tą sunkų mūsų tautai istorijos etapą, o vyresnieji dažnai gražinami į prisiminimus – jiems įdomu pamatyti, kaip atrodo šios atšiaurios vietos dabar, šiuolaikinio jaunimo akimis, svarbu pajusti, kad jų istorija yra nepamirštama.

Dalyviu gali tapti bet kuris

Taip, užpildyti dalyvio anketą gali tikrai bet kuris Lietuvos gyventojas, tačiau praeiti atranką nėra parasta. Vien2016 metais sulaukta 800 anketų, o norinčiųjų dalyvauti skaičius per dešimt metų siekia 11 tūkstančių. Iš jų atrenkami 75 kandidatai bandomajam žygiui, per kurį tenka įveikti 50 km su įvairiomis užduotimis. Taip dalyviai išbandomi, ar bus pasirengę susidoroti su įvairiausiai iššūkiais ekspedicijos metu, kurie tikrai neišvengiami. Žygio metu pasimato, kaip ekstremaliose situacijose reaguoja keliautojai. Galiausiai suformuojama 15 savanorių komanda, kuri vyksta į dviejų savaičių ekspediciją.

Amžino įšalo žemėje

2016 metų ekspedicijos tikslas – Igarka. Tai miestas už poliarinio rato, amžino įšalo žemėje. 1948 būtent į šį kraštą dundėjo pilni lietuvių traukiniai, čia iki šiol išlikusios didžiausios lietuvių tremtinių kapinės.  Iš pačios Igarkos šiuo metu visiškai nieko nebelikę – atrodo, kad tai visiškai užmirštas miestas, kuriame atsidūręs nusikeli keliais dešimtmečiais į praeitį. Iki šiol ten zuja sovietiniai automobiliai. Senoji Igarka, kurioje įsikūrė tremtyje atsidūrę lietuviai jau sunykusi – dabar žmonės gyvena 6-7 dešimtmetyje pastatytoje Naujoje Igarkoje, kurios pirmasis daugiabutis ir iškilo ant senųjų kapinių.

5500 kilometrų – tai skaičius, kurį gali suvokti tik įveikęs tokį kelią. Misijos dalyviai važiavo traukiniu, skrido ne vienu lėktuvu. Sukorus tiek kilometrų atsiveria visai kitas pasaulis, su amžinuoju įšalu ir nesibaigiančiomis vasaros naktimis. Ekspedicija vyko liepos mėnesį – tuo metu už poliarinio rato visiškai netemsta, kas diktuoja visiškai kitokį, savitą gyvenimo ritmą. Nors vasarą lauke laikosi daugiau nei 20 laipsnių temperatūra, atkasus keliasdešimt centimetrų, pasimato ledas. Šildymo sezonas amžino įšalo žemėja trunka 10 mėnesių per metus – nuo rugpjūčio galo iki birželio galo.

Kadaise Igarkoje buvo antra pagal dydį Sovietų Sąjungoje medienos perdirbimo įmonė, o dabar, šiam fabrikui bankrutavus, nebuvo įmanoma rasti nė vieno medžio kryžių gamybai. Teko medieną atsiplukdyti iš Krasnojarsko. Miestas pritaikytas 20 tūkst. gyventojų, o dabar ten gyvena tik 5 tūkstančių, iš kurių tik 500 vaikų – jaunimas masiškai migruoja į didžiuosius Rusijos centrus ir palieka Igarką.

Vos atvykusius lietuvius, vietiniai labai aiškiai perspėjo „Saugokitės meškų.“ Misijos dalyviams buvo pravestas visas instruktažas, ką daryti susidūrus su šiuo gyvūnu, kas irgi visiškai ne kasdienė patirtis. Svarbiausia nebijoti, nebėgti ir meškos akivaizdoje elgtis ramiai, kas turbūt sunkiai įsivaizduojama atsidūrus tokioje situacijoje. Buvo net atveju praeitą vasarą, kad meškos ateidavo į pačią Igarką, jas turėjo net policija su šautuvais jas vyti iš miesto. O įsikūrus stovyklą pamiškėje rizika susidurti su šiais miškų valdovais dar labiau išauga, kas kasnakt suteikė nemažą dozę adrenalino ekspedicijos dalyviams.

Didžiausios tremtinių kapinės – kur jos?

Jaunimui pasirengus nuoširdžiai dirbti ir pagaliau atvykus į vietą, kur tikėjosi išvysti daugiau nei hektarą užimančias lietuvių kapinės, šokiravo vadovo pasakymas „Dabar eisime ieškoti kapinių“. Šioje vietoje sužėlęs miškas, kuriame įsižiūrėjus galima pamatyti viena kitą pakrypusį kryželį. Nuo šio vaizdo apima bejėgiškumo jausmas – ką įmanoma per tokį trumpą laiką su minimaliais darbo jėgos ištekliais ir vos keliais įrankiais padaryti; kaip šį mišką vėl paversti kapinėmis – lietuvių tremtinių atminimo vieta. Netgi oficialiuose dokumentuose kapinės nebėra žymimos, o šį teritorija laikoma mišku.

Atsigavę po pirminio šoko, visi kibo į darbą: vaikinai kapojo didžiuosius medžius, o merginos rovė krūmus. Pagrindinis tikslas buvo atverti kapinių plotą, siekiant priminti apie ten palaidotus žmones. Per kiek daugiau nei savaitę jaunuoliai ne tik pastatė devynis naujus  lietuviškai puoštus kryžius, kurie į Igarką 1750 km buvo plukdyti iš Krasnojarsko, bet ir sutvarkė senuosius. Dalį jų teko traukti iš kapinių viduryje atsivėrusios pelkės. Nauji kryžiai pagrindinėse Igarkos lietuvių kapinių erdvėse „Misija Sibiras“ komandos dėka iškilo per mažiau nei 48 valandas. Šis skaičius atrodo įspūdingai, turint omenyje, kad dalyviai pastatė kryžius, kurių bendras svoris siekė 810 kg.

Dėkojame  Ignui, Monikai, Vaidotui, Arnui, Justinai, Arnoldui ir Karolinai už nuoširdų ir įsimintiną pasakojimą, už pasidalinimą įspūdžiais ir emocijomis  iš tolimos kelionės.

Jovita Servienė

 
Savanoris bibliotekoje