Nuo neatmenamo laiko žmogus, būdamas vienas, nevalingai bendrauja su aplinka. Uždaroje ir/ar atviroje erdvėje asmenį apninka įvairūs jausmai, kuriems atsirasti padeda toli-arti esantys objektai.

Visuomet turi reikšmės šviesa. Apšvietimas ir krintantys šešėliai papildo tuos objektus ir jų grupes, sukuriant nuotaiką.

Gamta turi vieną poveikį. Miesto erdvė veikia jautrią asmenybę kitaip.

Šiandieninis žmogus, vaikščiodamas tarp statinių, ypač  dar nepažintuose seniai suformuotuose gatvių raizginiuose, jaučiasi pakiliai. Gal net didingai. Vertikalių ir horizontalių jungtis mieste kelia pagarbą praeičiai.  Pastabi akis žavisi papildomu šviesos ir šešėlių piešiniu ant į viršų kylančių pastatų plokštumų, kitokių objektų formų ir/ar gatvių-aikščių horizontalių grunto išklotinių. Tai praturtina linijomis bei formomis senamiesčių namus, jų ansamblius, kultūros paveldu pulsuojančią architektūrą dažnai matomuose ar pirmą kartą lankomuose turistinių maršrutų taškuose. Nesvarbu, kiek kartų žmogus vaikšto tais pačiais skersgatviais ir aikštėmis. Pastebėjimai gali būti skirtingi tiek fragmentiškai, tiek kompoziciniu požiūriu, tiek psichologiškai. Daugeliui norisi sustabdyti pastebėtas urbanistinio peizažo akimirkas. Kūrybingas žmogus renkasi įvairias to sustabdymo formas.

XIX amžiuje atsiradusi galimybė stebimus objektus „užrašyti šviesa“ (graikiškai: photos – šviesa, grapho – rašau) atgimė XX a. pabaigoje. XXI a. alternatyvios fotografijos kūrėjų gretos gausėja ir Lietuvoje.

Vilijus Žagrakalys – vienas iš jų.

Išbandęs daugelį fototechnologinių procesų, fotomenininkas tęsia savo pasirinktą ieškojimų kelią:

„Esu miesto žmogus.

Nesvarbu, jog gamtos suformuotą natūralų turtingumą ar asketiškumą pastebiu, dėl jo džiūgauju ir jį vertinu. Tačiau mano akiai mielesnis urbanistinis peizažas.

Mane žavi statinių geometrinės formos, linijų žaismas ir kaita šalia esančių objektų fone. Gatvės ritmika, jų kompozicijos tiesiose ir gracingai besisukančiose gatvėse paneria mane į miesto perspektyvas bei jų fiksavimą fotoaparatu. Šviesotamsos kaita ir tonų įvairovė, sustabdant tolstantį ar artimą reginį, skatina ieškoti analizuojamoje miesto erdvėje atspirties taško, kuris tolsta dydžiais, spalvų tonais horizontaliojoje perspektyvoje. Dar didesnis iššūkis – „sustabdyti“ vertikaliąją perspektyvą, kurią studijuoju žiūrėdamas į dangų: stovėdamas šalia aukštų pastatų, matau kiek kitokį architektūros linijų reginį, nei žiūrėdamas į objekto fasadą“.

Visi šie Vilijaus Žagrakalio pastebėjimai pristatomi fotografijų cikle „RAKURSAI“. Fotografijos sukurtos platininio spausdinimo būdu ant medvilninio popieriaus, kurį naudojo fotografai dar XIX amžiuje. Garsiųjų fotografų užfiksuoti Vilniaus vaizdai paskatino Vilijų sustabdyti šiandieninio miesto vaizdus iš savo pasirinktų stebėjimo taškų ir technologiškai išpildyti nuotraukas, žinant pasirinktų chemikalų galią  – NEPAKITUSIO VAIZDO IŠLIKIMAS BENT DVIEM ŠIMTAMS METŲ.

Ekspoziciją papildo eksponatai – sustabdytas fotomenininko žvilgsnis į kultūros paveldo objektus Lietuvos miesteliuose bei kaimyninių valstybių urbanistiniuose peizažuose. Visus eksponatus jungia autoriaus pasirinktas stebėjimo ir fiksacijos taškas. Visi fotokadrai atlikti naudojant platininio spausdinimo technologiją.

Izolda Gaigalaitė